Man labai patinka
teminiai „Literatūra ir menas“ leidiniai. Vienas iš jų buvo apie Suomiją ir jos
literatūrą. Skaitinėjau, skaitinėjau, kol netyčia palikau viename iš Vilniaus
viešbučių. Dažnai pagalvoju, kas nutiko su tuo leidiniu ir kur jis atsidūrė.
17 įdomių faktų apie
Bulgariją tiems, kurie domisi įdomybėmis, ketina keliauti ar keliavo į Bulgariją.
1. Bulgarijoje yra vienas
seniausių pasaulio miestų, kuriame vis dar gyvenama šiandien – Plovdivas.
Čia gyvenama daugiau nei 8000 metų, jis jau egzistavo, kai egzistavo Roma ir
Atėnai.
2. Bulgarų kalba naudoja
unikalią kirilicos abėcėlę, kurią IX a. sukūrė Bizantijos mokslininkai Kirilas
ir Metodijus. Tai viena iš vienintelių slavų kalbų, naudojančių tik kirilicos
raštą.
3. Bulgarija turi gamtos
reiškinį vadinamą „Mėlynąja akimi“, stulbinantį karstinį šaltinį, esantį Rodopų
kalnuose. Jo vandenys tokie skaidrūs ir mėlyni, kad primena milžinišką kerinčią
akį.
4-5. Bulgariškas
jogurtas, žinomas kaip „kiselo mlyako“, garsėja savo nauda sveikatai ir
išraiškingu skoniu. Manoma, kad jis atsirado Bulgarijoje prieš daugiau nei 4000
metų, pritaikant specifinę bakterijų rūšį Lactobacillus bulgaricus.
6. Rilos vienuolynas,
įsikūręs Rilos kalnuose, yra ne tik UNESCO pasaulio paveldo objektas, bet ir
vienas sudėtingiausių ir gerai išsilaikiusių viduramžių freskų pasaulyje. Tai
bulgarų kultūros ir dvasinio paveldo simbolis.
7. Bulgarija yra viena iš
nedaugelio pasaulio šalių, kurios vėliavoje pavaizduotas nacionalinis simbolis
– Bulgarijos vėliavoje pavaizduotas liūto siautėjimo vaizdas. Liūtas reiškia
drąsą, stiprybę ir nepriklausomybę.
8. Belogradčiko uolos yra
natūralios uolienos Bulgarijos šiaurės vakarų srityje, kurios garsėja keistomis
formomis ir spalvomis, primenančiomis įvairius gyvūnus ir objektus. Legendos
sako, kad uolas suformavo milžinai, kuriuos dievai pavertė akmeniu.
9. Bulgarijoje yra
seniausias Europos auksinis lobis, atrastas Varnos Nekropolyje. Datuojama daugiau
nei prieš 6000 metų, o jį sudaro sudėtingai pagaminti aukso papuošalai ir
dirbiniai, parodantys pažangią senovės Bulgarijos civilizacijų meistrystę.
10. Bulgarija yra viena
didžiausių pasaulyje rožių aliejaus gamintojų, pastarasis naudojamas
parfumerijoje ir kosmetikoje. Šalia Kazanlako miesto įsikūręs Rožių slėnis
garsėja gausiais kvapnių rožių laukais ir kasmetiniais rožių festivaliais.
11. Bulgarijos miestelis
Melnikas žinomas dėl unikalių smiltainių darinių ir istorinės vyndarystės
tradicijos. Tai vienas mažiausių Bulgarijos miestų, tačiau gali pasigirti
keliais garsiausių šalies vyninių ir vynuogynų gamybos taškais.
12. Bulgarijoje taip pat
yra didžiausias Europoje karštų mineralinių versmių telkinys, o visoje šalyje
išsibarstę daugiau nei 600 terminių versmių. Šie natūralūs SPA šimtmečius buvo pagarsėję
gydomosiomis savybėmis ir yra populiarios sveikatingumo turizmo kryptys iki šių
dienų.
13. Trakai, senovės
civilizacija, kuri kadaise gyveno dabartinėje Bulgarijoje, paliko įspūdingas
laidojimo vietas, vadinamas „Trakijos kapais“. Šiuose kapuose yra įmantrios
freskos, sudėtingi aukso dirbiniai
14. Bulgarija turi
turtingą meistriškumo tradiciją rožių aliejaus gamybos, keramikos, siuvinėjimo
ir medžio drožimo srityje. Daugelis šių tradicinių amatų šiandien vis dar
praktikuojami, išsaugant Bulgarijos kultūros paveldą ir meninį palikimą.
15. Bulgarijos Sozopolio
miestas, esantis Juodosios jūros pakrantėje, yra vienas seniausių miestų
Europoje, datuojamas XV a. pr. m. e. Jis garsėja žavingu senamiesčiu,
senoviniais griuvėsiais ir vaizdingais paplūdimiais.
16. Bulgarijoje yra
unikalus architektūrinis reiškinys, žinomas kaip „Trakian Beehive kapas“,
pasižymintis kupoline forma, primenančia avilį. Manoma, kad šie senoviniai
kapai, daugiausia randami Trakijos regione, tarnavo kaip laidojimo vietos
Trakijos karaliams ir kilmingiesiems.
17. Bulgarijos miestas
Koprivshtitsa garsėja puikiai išsaugota XIX a. architektūra ir vaidmeniu
Bulgarijos istorijoje. Bulgarijos tautinio atgimimo metu tai buvo revoliucinės
veiklos centras, dabar yra muziejaus miestelis, kuriame parodomas šalies kultūros
paveldas. Bulgarija turi stiprią liaudies muzikos ir šokių tradiciją,
pasižyminčią savitais ritmais, melodijomis ir kostiumais, skirtais pagal
regionus. Tradicinis bulgarų rato šokis yra bendrystės simbolis, dažnai
atliekamas vestuvėse, šventėse ir kituose kultūriniuose renginiuose.
Žodžiu, nenustebino, kad
visgi 2024 metų Tarptautinė Bukerio premiją pelnė vokiečių rašytojos Jenny
Erpenbeck romanas „Kairos“ apie Berlyno sienos griūties
epochą, kuri pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politinį ir
geopolitinį veidą. Pastebiu, kad Bukerio laimėtojai tarsi tyčia vienaip ar
kitaip orientuoti į politinį sūkurį, o skaitytojai-teisėjai nėra abejingi
vienos ar kitos šalies politiniam laukui, dažnai traumuojančiam savo įprastus
gyventojus.
Primenu, kad autorė „Kairos“
parašė vokiškai, o į anglų kalbą išvertė Michael Hofmann, su kuriuo ji
ir pasidalijo perpus piniginį prizą. Įdomu tai, kad viena žymiausių savo šalyje
vokiečių romanistė su savo naujausiu kūriniu pačioje Vokietijoje nebuvo itin
palankiai sutikta. Pasirodęs romanas nefigūravo jokiuose šalies prestižiniuose
apdovanojimuose, todėl, pelnytas pirmąkart nuo šios premijos įsteigimo
apdovanojimas vokiečių rašytojai, ne juokais sujudino Vokietijos leidybą: ar
nebus jie ką nors pražiopsoję, ko nepraleido tarptautiniai skaitytojai? Šiaip
ar taip, savame krašte juk pranašu nebūsi... Ką gi, gal kada teks perskaityti „Kairos“.
Alice Oseman.
„Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.
Sveiki, skaitytojai,
Pagal labai didelio
populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas
Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne
per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir
reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus.
Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra
dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir
įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra,
na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su
šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos
bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės
nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos
tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta,
kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek
antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.
Visgi darau prielaidą,
jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę,
pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų.
Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą
padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik
subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.
O antrojoje dalyje toliau
pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis
dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su
savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu
pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog
jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama
Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio
išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp
mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando
susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu
būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis
vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų
nelabai įmanoma...
Alice Oseman
Kitas antrosios dalies
svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek
tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau
pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų
pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai
gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai
perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę
liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas
jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais
sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos
iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo
gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui
priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas
visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską
girdi? Žinoma, kad taip.
Komiksas gražiai naivus,
paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo
nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas
emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios
universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda
ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų
LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.
Knygą į lietuvių kalbą
išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas
ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo
pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią
LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos
santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.
Naujausia daina mano
pasiklausymo sąraše atsirado būtent Sia & Kylie Minogue duetas su
daina Dance Alone. Pastaruoju metu neatrandu naujos muzikos,
tiesa, nelabai jos ir ieškau, tad buvau pamiršęs, kaip man tiesiog patinka
klausytis važiuojant į darbą paprasčiausios muzikos, kuri skamba šviesiai ir
pakiliai. Matyt, „Eurovizija“ bus šiek tiek tą domėjimąsi muzika sumaišiusi,
bet tiek to. Naujausia daina „Dance Alone“ yra dešimtojo Sios albumo „Reasonable
Woman“, išleistas ne taip ir seniai – gegužės 5 dieną, o daina „Dance Alone“
tapo antruoju šio albumo singlu, išleistu vasario mėnesį. Sia šiai dainai bendradarbiauti
pasikvietė australų itin populiarią atlikėją Kylie Minogue, kuri pastaruoju
metu vėl labai ryškiai sužibo muzikoje, išleisdama gana sėkmingą albumą.
Visgi pats Sios albumas
buvo sutiktas gana drungnai, jis susilaukė pusėtinų vertinimų ir, aišku,
neprilygo didžiajam atlikėjos sprogimui 2014 metais, kai ji išleido pop muzikai
įtaką padariusį albumą „1000 Forms of Fear“, kuris suformavo galutinai
atlikėjos įvaizdį ir įtvirtino ją ne tik kaip atlikėją, bet ir dainų rašytoją
bei kompozitorę, kuri per dešimtmetį padirbėjo su didžiausiais pop muzikos
hitais ir Sia tapo kokybės ir populiarumo ženklu.
Naujausia daina gana
popsinė, tokia disco stiliaus ir šiuolaikinės pop muzikos miksas. Dvi australės
sukūrė šviesią dainą, pagal kurią norisi tiesiog šokti, tad žinoma, kad
Australijoje daina pasiekė pirmąsias pozicijas, šokių JAV Billboard reitinge 8,
Kroatijoje 10 vietą, o Estijoje 13. Kai tiek dabar daug muzikos ir tiek
pasirinkimų internetinėse platformose, sunku konkuruoti, nepaisant to, kad
daina albume nėra bomba, man ji labai patinka dėl savo skambesio ir lengvumo.
Pasiklausykime.
Lyrics / žodžiai
SIai and Kylie Minogue – Dance Alone
Late night, you and I
Post-fight, it's my life
Let's roll, there's the door
I'm all for 4/4
I watch you walk away, it's just another
day
Don't need you to stay, oh
I am not afraid, I know I'll be okay
There's nothing you can say, oh
I just wanna dance alone, I ain't ever
going home
I just wanna dance alone
I just wanna dance alone, I just wanna
lose my phone
I just wanna dance alone
I just wanna dance alone (Forever,
forever)
I just wanna dance alone (Forever,
forever)
I just wanna dance alone (Forever,
forever)
I just wanna dance alone (Forever)
Won't stop, can't stop
No clock, another shot
Happy, so free
Look at me, finally
I watch you walk away, it's just another
day
Don't need you to stay, no
I am not afraid, I know I'll be okay
There's nothing you can say, oh
I just wanna dance alone, I ain't ever
going home
I just wanna dance alone
I just wanna dance alone, I just wanna
lose my phone (Ah, ah)
I just wanna dance alone (I just wanna
dance)
I just wanna dance alone (Forever,
forever)
I just wanna dance alone (Forever, ooh,
forever)
I just wanna dance alone (Forever,
forever)
I just wanna dance alone (Forever)
I just wanna dance alone, I just wanna
dance alone
I just wanna dance alone
I just wanna dance alone, I just wanna
dance alone
Ši savaitė pilna
vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs
už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi
apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką
nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.
Istorija sukurta iš
dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta
nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui.
Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais
susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat
pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda
mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes
vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes
mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių
orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos
laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.
Žiūrėdamas filmą
nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu
apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks,
kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas
aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių
išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad
vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro
žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta
kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio –
sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi
šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią
tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“
versijoje.
Tačiau visgi labiausiai
gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir
pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir
galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks
visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių
ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo
reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų
padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po
šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau
ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme,
nes nenuspėjami.
Apie dvasinio judėjimo
lyderį OSHO (liet. Ošo), kurio tikrasis vardas Bhagwan Shree
Rajneesh (1931-1990) pirmąkart sužinojau iš lietuviškai išleistos jo
knygos. Kažkas atsidėkodamas padovanojo ir ėmiau ją praversdamas skaitinėti. Pasirodo,
dvasinis mokytojas rašo apie kūrybos ir meilės galią, sakyčiau, išmintingai ir
įtaigiai, taip, kaip tą daro Rytų išminčiai, pramynę populiarumo takus Vakarų
kultūroje, o tekstuose bylojanti tiesa nėra nei kokia kontraversiška ar
skandalinga, priešingai – papildo Rytų filosofijos sampratą, viena kitai
neprieštarauja. Knygą iki šiol turiu savo namų bibliotekoje, bet, velniai
rautų, kad būčiau bent pusę žinojęs apie Ošo tiek, kiek sužinojau žiūrėdamas
mini dokumentinį serialą „Laukinė šalis“ (angl. Wild Wild Country),
gal tada būčiau knygą arba greitai perskaitęs arba ja atsikratęs, nes
kontraversiškesnio dvasinio lyderio reiktų paieškoti.
Visgi šis serialas
nesunaikino kai kurių tikinčiųjų į Ošo mokymą, priešingai, jo knygos nuolat
verčiamos ir perleidžiamos, o į Lietuvą jo mokymai atėjo sąlyginai neseniai. Dokumentiniame
filme panaudoti išlikę istoriniai kadrai, kaip Ošo moko savo mokinius, kalba iš
savo sosto apie sakralinius ir dvasinius dalykus, tačiau serialas ne apie jo
mokymą, bet apie tai, ką jis sugebėjo padaryti devintajame dešimtmetyje, kai
Indiją tuo metu dar valdė Indira Gandi. Pastarosios politika nebuvo maloninga Ošo
mokymams, o ir savo krašte pranašu nebūsi, todėl Ošo aplink save sukūrė hierarchija
grįstą valdžios tvarkymo sistemą, didžiausius reikalus paskiria savo favoritei Ma
Anand Sheela (Šylai). Pastaroji ne iš kelmo spirta ir dėl savo mylimo mokytojo
yra pasiryžusi padaryti bet ką, net žudyti...
Pamenate mūsų Tarpukario
laikotarpyje, kai Pakštas pasiūlė lietuvius perkelti į Madagaskarą? Skamba dabar
absurdiškai, tačiau iš dalies Šyla su Ošo buhalterija padaro tai, ko neįstengė
Pakštas. Ji perkelia visą religinę komuną iš Indijos į JAV, Oregono valstiją,
kur atokioje rančų provincijoje nusiperka didžiulius sklypus ir per kelis metus
įsirengia Antilopės miestelyje atskirą pasaulį, į kurį vyksta mokiniai iš viso
pasaulio, atiduodami savo turtus Ošo bendruomenei, kurioje būta vėlgi visko. Nekvestionuosiu
Ošo mokymo apie seksualinę energiją, ji man primena Vudstoko Seksualinės
revoliucijos išvakares, nes šioje komunoje buvo propaguojama poligamija, tačiau
žiūrint į dokumentinius kadrus ima pavydas, nes žmonės labai laimingi. Jie savo
bendruomenei atiduoda viską, yra visų ir kiekvieno, tačiau laimė jų veiduose
švyti taip, tarsi būtų nuolatos apsvaigę. Aišku, kitas klausimas, kiek ten būta
tos blaivybės, nes Ošo, nors iš dalies ir neskatino nei narkotikų, nei
alkoholio, nei smurto, tačiau nepasisakė ir prieš. Kitaip sakant, viskas
leidžiama tam tikrose proto ribose.
Įdomu, kad pats Ošo gyvenimo
pabaigoje pasijuto išduotas Šylos, kuri iš esmės buvo jo vardu pasistačiusi
ištisą gerai organizuotą imperiją. Vietos gyventojai neapkentė šio judėjimo ir
laikė juos sektantais, todėl susipriešinusios bendruomenės patraukė į ideologinį
ir politinį karą, netgi savitą terorizmą, o Ošo pasisakymai toli gražu nebebuvo
apie meilę ir visatos energiją, jis tiesiog atvirai peikė ir keikę JAV
įstatymus, politikus, vis labiau ryškindamas, kad neapkenčia JAV žmonių, nors
tie patys dosnūs vakariečiai sukrovė jam turtus. Istorija daug pasakojama apie
Šylos veiklą Oregone, toji istorija išties neįtikėtina, todėl žiūri ir netiki,
jog taip galėjo būti. Ir išties, vienas žingsnis nuo utopinio pasaulio iki
antiutopijos, nes ten, kur hierarchija, ten demokratija iš dalies tampa
diktatūra. Šyla galiausiai pabėga į Vokietiją, o iš ten į kalėjimą...
Visgi seriale gausiai ir
dosniai duoda interviu buvę ištikimiausi Ošos mokiniai, kurie gina ir su
nostalgija mena Ošos laikus. Ir tai nėra kokie nors hipių narkomanai, o veikiau
išsilavinusi visuomenė, kuri nebuvo kapitalistiniame pasaulyje laimingi, tarp
jų vienas sėkmingas teisininkas, kuris iki šiol Ošo laiko mokytoju. Kita
vertus, atrodo, jog tie žmonės šiek tiek akli, nes jie pasiduoda mokytojo
žodžiui, kai tuo pat metu Ošo buvo nepaprastai turtingas, mėgo ir neslėpė
prabangos, o jo automobilių kolekcija buvo tokia didelė, kad jis kasdien
ištisus metus važinėjo su vis nauju automobiliu. Sakysime, kad mokytojas laužo
stereotipus ir prabangą derina su dvasiniais pasiekimais? Ką man tai primena? Ogi
krikščionių dievinamą tauriąją Motiną Teresę, kuri mielaširdingai dalijosi
žmonių kančiomis, pozavo ir laikė kūdikius ant rankų prieš fotografus, tačiau
keliavo po pasaulį pirmąja klase, o prieš mirtį atsisakė paprastų gydymo būdų
(tikėjimas + medicininė humanitarinės pagalbos vaistinėlė), o griebėsi pačių brangiausių
ir moderniausių to meto gydymo priemonių. Argi nekeista, kad viena šventieji
deklaruoja, tačiau reikalui esant jie veikia ne ką blogiau nei kapitalistų
verslininkų magnatų klanas?
Visgi serialas ir
šokiruoja, ir atveria tam tikras diskusijas. Ką tie žmonės, apsirengę raudonai
kaip teletabiai, iš tikrųjų gavo iš Ošo? Ar tai nėra JAV vyriausybės žaidimai
sunaikinti šį dvasinį judėjimą, kad šalyje neatsirastų terorizmo galimybių? Juk
serialą šiaip ar taip statė amerikiečiai ir tas šališkumas šiek tiek jaučiasi,
nepaslėpsi, jog Ošo ištransliuotas kaip įtakingas ir pavojingas dvasinis
lyderis. Kita vertus, o kas paneigs, kad taip nėra? Serialas palieka dvejopus
jausmus, bet labiausiai tą susipriešinimą, jog Ošo knygose esantys mokymai
neatitinka to arogantiško dėduko iš dokumentinių kadrų, kuris atrodo pavydus,
silpnas ir pernelyg išdidus, kad būtų dvasinis lyderis, veikiau jau piktokas politikas.
Man įdomu, o kas būtų nutikę ir koks būtų dabar pasaulis, jeigu Ošo niekada
nebūtų sustabdytas, kur ir į ką panaši būtų JAV visuomenė? Ar būtume laimingesni,
jeigu gyventume taip, kaip gyveno žmonės Antilopėje? Ar įmanomas
bendruomeniškas tikėjimas, pamirštant hierarchiją? Ošo atvejis unikalus ir
atrodo kaip iš fantastinio filmo. Labai įdomi dokumentika.