Smagu jau visiškai
įsivažiuoti į šių metų Kino pavasario sezoną su gana skaudžia ir šiaurietiško
braižo drama „Pabėgimas“ (angl. The Outrun) (2024), kurią
režisavo vokiečių kilmės režisierė Nora Fingscheidt, man pažįstama iš jos
ankstesnio Netflixinio darbo „Neatleistina“ (2021), kuriame nusifilmavo Sandra
Bullock, suvaidinusią kalinę. Anuomet kino kritikai juostą priėmė gana
kritiškai, nors paties filmo gerbėjų netrūko. Atrodo, kad režisierei labai rūpi
sunkus moters likimas, moters, kuri bando iš visų jėgų atsitiesti ir
susitvarkyti gyvenimą. Pagrindinį filme jau naujausiame filme sukūrė
populiarioji airių aktorė Saoirse Ronan, sukūrusi alkoholikės Ronos vaidmenį.
Siužetas labai toks
skandinaviškai škotiškas – Šiaurės jūra nuolat talžo mažas saleles ir Škotiją.
Rona po beveik dešimtmečio grįžta su reabilitacijos tikslais pas tėvus ir bando
kuo ilgiau išbūti negėrusi, tačiau super religinga motina bei nuo alkoholio ir
psichotropinių medžių priklausantis tėvas Roną veda iš proto. Galiausiai ji
neatlaiko ir nusigeria, tačiau kitą dieną suvokia, jog turi pasitraukti į
askezę, kurti savo pagrindą, todėl nuskrenda į labai atšiaurią ir atokią salą,
kur ji stebi jūrą, bando tyrinėti dumblius, nes visgi turi gan gerą galvą,
baigusi magistrą. Protarpiais vis sukasi kadrai iš klaikaus Ronos buvusio gyvenimo,
kada ji buvo paskendusi alkoholyje, to nepripažino ir visos dienos sukosi apie
gėrimą, kol jos vieną dieną vos nenužudo girtos, o ir vaikinas nepalieka dėl
nesustojamo jos gėrimo ir agresyvių protrūkių...
Išties filmas yra apie
alkoholizmą, jo padarinius ir bandymus atsitiesti. Tai sudėtingi dalykai, kurie
negeriantiems ir neturintiems priklausomybių, tikriausiai, atrodo nelabai
suprantami. Bet jeigu turite artimoje aplinkoje alkoholikų, manau, suprasite ir
visus Ronos elgsenos modelius, per kuriuos ji pereina ir tas slogias būsenas,
kada ji bando išsilaikyti negėrusi. Filme ne kažin kiek daug to siužeto, režisierė
fokusuojasi į psichologinę Ronos atmosferą, pastangas išsilaikyti, analizuodama
alkoholikų elgesį įvairiais gyvenimo gėrimo ir negėrimo etapais. Aišku, čia
puikiai režisierei pasisekė, kad gavo aukšto kalibro draminę aktorę Saoirse
Ronan, kuri yra visa ko filmo centras. Veiksmo ne kažin kiek daug ir jis nėra
toks jau dinamiškai įdomus, kaip, pavyzdžiui, filmas „Leslė“, kuriame irgi
vaizduojama alkoholikė, kuri negali išbristi. Visgi „Pabėgimas“ teikia kur kas
daugiau vilties, jis ne tik papasakoja nuosmukio istoriją, bet ir teikia
vilties, jog galima gyventi su šia diagnoze negeriant lygiavertį, nors ir
sudėtingesnį, gyvenimą. Manau, tai terapinio pobūdžio filmas, ilga gijimo ir
savęs atradimo, įprasminimo istorija, kurią niuansuotai ir atmosferiškai
perteikia režisierė ir teikia žiūrovui taip pat šiokios tokios vilties. Man
patiko.
Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių
Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega
man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali
biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl
perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg
nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey)
(2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.
Žokėjus – tai sportinių
lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis
kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir
alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam
paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi
nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys
tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis
bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų,
praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris,
jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas
išnaudojamas už privilegijas kalėjime...
Dievaži, filmui Kino pavasaris
skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į
moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu
šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai
nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį
absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių
režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux.
Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus
ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai,
į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti
karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti,
kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“
turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau
„Žokėjus“ dar labiau.
Filme vaizduojamą liūdną
absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos,
išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime
charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias
režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo
istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad
sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima
jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui
pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir
patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius,
psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo
turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį,
kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir
kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali
kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos
ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio
sezono favoritas.
Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir
provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano
kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“
(angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad
Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino
pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk
režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų
festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis
voras“ taip pat ilgam įsirėžė.
„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos,
panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų
šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio,
kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas
žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur
linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais
ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado
dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir
kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru
ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa
teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir
būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai
ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą
ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos
teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad
„kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą.
Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o
pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...
Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš
internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų
zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš
tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė
daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa
abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų
turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo,
vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir
jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir
jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos,
kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės
kaina?
Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į
kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus
imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl
nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio
sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu,
įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol
Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems
laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas
buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų
interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas
vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man
patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus
filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.
„Viskas yra durnystė, bet tame ir yra
grožis.“ Saulius Siparis
Šiaip nemėgstu šio aktoriaus nei pasakojimų, nei
interviu, nei jo požiūrio į moteris, tačiau tarp Kino pavasario filmų
benaršydamas perskaičiau šią antraštę, kuri tapo kaip ir šios dienos citata,
apie tai, kad viskas, net patys rimčiausi dalykai tėra kvailystės ir durnystės.
Mes taip bijom, mes taip sureikšminam, mes taip save kartais įkaliname, kad
nebegalime net kvėpuoti, o galiausiai viskas anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes
ir nebeteks šioje Visatoje prasmės.
Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino
pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“
(dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti,
tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie
didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per
patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą
ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji
nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta
remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.
Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau
labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino
pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų
rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų
įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename,
bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo
pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“
visais atžvilgiais toks nėra.
Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų
siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du
apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą,
kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav
Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę:
Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y.
aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis
negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise
Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia
atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota
istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai,
ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi
suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant
banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus
ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?
Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino
klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie
kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda
prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus.
Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo
nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo
įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.
Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar
galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių
kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv.
Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“
įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier
Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad
jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę
rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija,
filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.
Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias
dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi
interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie
mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos
gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019):
mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio
mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų
aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu
apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti
tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų
filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.
„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios
stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą
iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas.
Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai
pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus
į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas
stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo
pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei
mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies.
Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo,
makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą
emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės
dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų,
jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai,
kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.
Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai
niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“
veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai
sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis
pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš
visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius
pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro
moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir
perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko
verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos
netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų
teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus
tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis,
o neviltį baimė...
Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo,
turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras,
taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti,
bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“,
kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti
savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų
Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai
surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi
vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų
nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus
Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi
koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu
– nori ją suryti...
Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius,
bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas
akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo
kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka
beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų
ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų,
vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti,
pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana
egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės
ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių
įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų
vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias
sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma
apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti
diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus
balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl
mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir
tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.
Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso
nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų
mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko
motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.
„Man kelia šypseną tai, kad visą gyvenimą
visi, kas tik galėjo, man viską draudė, nekvietė ir neleido statyti
pagrindinėje Lietuvos scenoje. Tiesą sakant, visa tai tęsiasi iki šiol, bet gal
pasikeis, jeigu atsiras stiprus vadovas, kuris nepabijos įsileisti tokį pat
stiprų? Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties aš išvykau statyti į
Maskvą ir praleidau ten trylika metų vien todėl, kad manęs neįsileido dirbti
čia, mano Tėvynėje. <...> Tai mano tobulas pasaulis, didžiausias turtas,
kuriame dirba geriausi žmonės. Mano esminis gyvenimo noras – būti naudinga
žmonijai. Ir čia tai pildosi su kaupu.“Andželika Cholina
Vis galvoju apie tai... Apie tai, kaip savame krašte
pranašu nebūsi, jeigu neturi užnugario. Jeigu esi vienas kūrėjas ir dar labai
jautrus, nesuprastas, nepriimtas... Aš net nežinau, tada tik virvė ant kaklo.
Kaip tokie kaip Andželika Cholina nepasiduoda ir išgyvena meno pasaulyje, kur
tiek daug despotizmo, valdžios vadovų selektyvumo, kur be skydo esi
sutraiškomas. Ne, geriau jau menininku nebūti, o jeigu ir būti, tai stora oda
ir bandoje, kurioje vienas kaip šapelis nepražūsi. Manau, Cholinai tikrai
turėjo padėti šeima ir artimųjų atsvara, kitaip aš nematau galimybių.
