Metų knygos rinkimai 2024: knygų sąrašai, kategorijos ir nominantai (geriausios 2024 metų lietuviškos knygos, literatūra)

 

Knygos paaugliams

 

Justina Kapeckaitė, dailininkas Paulius Uziela, „Tyroji Aušra“, išleido „Nieko rimto“;

Aušrinė Tilindė, iliustruotoja Roberta Railaitė, „Šiurpnakčio istorijos“, išleido „Alma littera“;

Rebeka Una, iliustruotoja Lena Klyukina, „Paskutiniai vaikai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Knygos vaikams

 

Eglė Jasė, iliustruotoja Julija Račiūnaitė, „Kamandosė“, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“;

Rūta Kačkutė, iliustruotojos Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas, „Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos“, išleido „Alma littera“;

Vytautas V. Landsbergis, iliustruotoja Dalia Karpavičiūtė, „Pūkis ir kėkštas“, išleido „Dominicus Lituanus“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska, „Tėčio Marselio liežuvis“, išleido „Baltos lankos“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Salvija Vaičikonytė, „Išprotėję eilėraščiai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Poezijos knygos

 

Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“, išleido Baziliskas 

Jurgita Jasponytė, „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Mindaugas Nastaravičius, „Antra dalis“, išleido Tyto alba 

Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“, išleido Baziliskas 

Vytautas Stankus, „Renkant kaulus“, išleido Baziliskas

 

Prozos knygos

 

Ieva Dumbrytė, „Negrįžtantys“, išleido Kitos knygos 

Mykolas Sauka, „Kambarys“, išleido Odilė 

Ieva Marija Sokolovaitė, „Pozuotoja“, išleido Baziliskas 

Kotryna Zylė, „Mylimi kaulai“, išleido Aukso žuvys 

Darius Žiūra, „Diseris“, išleido Kitos knygos su Vilniaus dailės akademijos leidykla 

 

Negrožinės knygos

 

Viktorija Daujotytė, „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Donaldas Kajokas, „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Jolita Mulevičiūtė, „Regos politika. Lietuva Rusijos imperijoje“, išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 

Rūta Oginskaitė, „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“, išleido Inter se 

Arūnas Streikus, „(Ne)meilės trikampis. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“, išleido Naujasis židinys-Aidai  

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Leidiniai: "Šiaurės Atėnai", "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Dalia Staponkutė "Vivat Regina!")

 

Sveiki,

 

Tik vasario mėnesį,

Gerokai jau atslūgus šventėms,

Sumirksėjau

Tyrinėdamas pirkinių čekį.

 

Nuo kada „Nemunas“ už 7 eurus?

 

Kada? Kada? Kada?

 

Kultūrinė spauda ir vėl pabrango.

Kaip sviestas, margarinas, grybai, uogos.

 

Kaip ir bilietai į Kino pavasarį,

Vilniaus viešasis,

Kaip ir paukščių dainos medžiuose,

Kaip ir viskas šiam pasauly.

 

Jau pabrango.

 

Tik kad ne vienodai.

Už kiaulienos kilogramą sumokėjau 3,50.

Už „Literatūra ir meną“ – 4 eurus.

(Dar euras ir bus tiek, kiek pernai dar gruodį

Kvadratinė „Nemuno“ plytelė).

 

Prabangioj šaly –

Prabangi kultūra,

Tik ją rašantys ir kuriantys

Kaip už kiaulienos paršą.

 

Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", Jeanette Winterson knyga "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai"

 

Sveiki,

 

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai.

Atėnai – ne vieninteliai Atėnai.

Yra dar Šiaurės Atėnai.

 

IKI parduotuvėje.

Ant nukainuotų knygų stirtos.

 

Po Šiaurės Atėnais – Heraklis,

Multiplikacinis ir mažamečiams.

 

Kultūra sluoksniuojasi

Kaip biskvito pyragas.

 

Kaip savaitgalinė Pompėja:

Čekiai ir sąskaitos,

Laikraščiai ir paraštės,

Nukarpyti nagai,

Nulankstyti romanų krašteliai,

Agurkėliai ir „Orbit“ –

 

Šiaurės Atėnai,

Aišku, jeigu norit.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Abor & Tynna - Baller [žodžiai / lyrics] Eurovision 2025 Germany

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena šių metų Eurovizijos, kuri, sakyčiau, man patiko, nes tikriausiai ir vėl šiek tiek neatitinka šio konkurso formato, bet ir netampa pajuokos objektu. Abor & Tynna – tai duetas, kurį sudaro brolis ir sesuo. Jų muzika apibūdinama kaip pop, hiphopo ir elektroninės muzikos mišinys. Duetas išgarsėjo Vokietijoje, o jų pasirodymas nacionalinėje Eurovizijos atrankoje su daina „Baller“ sulaukė didelio susidomėjimo. 2025 m. jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse.

 

Abor & Tynna – tai duetas iš Austrijos, kurį sudaro brolis ir sesuo: Atila (g. 1998) ir Tiundė Bornemisa (g. 2000). Duetas susiformavo 2016 m. ir jau spėjo išgarsėti ne tik Austrijoje, bet ir Vokietijoje. Duetas daugiausiai savo kūrinius prodiusuoja Berlyne, tad natūralu, kad jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse. Dueto kilmė siejama su Rumunija ir Vengrija, o jų ankstyvąją muzikinę patirtį stipriai nulėmė tėvas, violončelininkas iš Vienos filharmonijos.

 

Žinote, kuo man patiko ši daina ir pasirodymas? Ogi tai, ką pamačiau, manding, neturi jokios aiškios struktūrinės sceninės choreografijos, nes mergina tiesiog laisvai „taškosi“ scenoje ir plaikstosi plaukais bei dainuoja elektroninę, labai įsimenančią melodiją, pagal kurią norisi irgi taip nevaržomai judėti. Manau, jog tai puiku, sakyčiau, tai šioks toks pasipriešinimas tai struktūruotai, teatralizuotai ir į šou pasirodymus surežisuotai Eurovizijos dainų daliai, kuri dažnai balsus pritraukia dėl efektų, o ne dėl paties atlikėjo charizmos, laisvės ir dainos. Manau, jog „Baller“ taps vienu mėgstamiausiu šio sezono kūriniu.

 

Abor & Tynna – Baller

[lyrics / žodžiai]

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Kreidesilhouetten auf dem Trottoir

Zwischen uns ein Tatort wie bеi CSI

Hast „Baby, tut mir leid“ gesagt zum erstеn Mal

Hätt wissen soll'n, dass das das Ende von uns war

 

Du setzt 'n Punkt nach dem Satz, als hättst du mich nie gekannt

Also wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

See upcoming pop shows

Get tickets for your favorite artists

You might also like

Abor & Tynna - Baller (English Translation)

Genius English Translations

Bara Bada Bastu

KAJ

C’est La Vie

Claude

 

Ich seh' die Sternensplitter auf meiner Haut wie Glitzer

Hab' gelernt, was mich nicht killt, macht mich nur schicker

Würdest du für mich immer noch 'ne Kugel fang'n?

Weil deine Waffe ist jetzt in meiner Hand

 

Ich setz' 'n Punkt nach dem Satz, als hätt ich dich nie gekannt

Und dann wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Ich baller', la-la

Ich baller', la

La-la-la-la-la-l

 

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Saint "Ariadnė"

 

Jennifer Saint. „Ariadnė“ – Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys – britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne), kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera. Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties, t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys (Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.

 

Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė. Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė toli gražu nėra vienodi.

 

Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos, jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė, o vėliau ir jaunėlė Fedra.

 

Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias, įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria, neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą, nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu, taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“

 

Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis, naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.

 

Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.

Jennifer Saint

 

Ariadnė kaip literatūros kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.

 

Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus, juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“  Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg akivaizdi.

 

Ariadnė palieka kaip romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas, elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija (Rara, 2021).

 

Jūsų Maištinga Siela