Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Sena Vilniaus fotografija: XIX a., 1863-ieji, Arkikatedros aikštė, Antrasis sukilimas prieš carinę Rusiją

 

Sveiki,

 

Fotografija iš žiemiško Vilniaus, daryta 1863-aisiais metais. Atrodo, taip seniai, bet tai buvo neeiliniai metai, nes:

 

1863 metai Vilniui žymi 1863–1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją pradžią, kuris miestą pavertė vienu svarbiausių sukilimo centrų Lietuvoje, čia veikė sukilėlių vadovai, buvo organizuojami būriai, o Lukiškių aikštėje įvykdytos egzekucijos sukilimo vadams, tokiems kaip Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas, palikusios gilų pėdsaką miesto istorijoje, nors sukilimas buvo numalšintas, Vilnius patyrė griežtas represijas, uždarytos mokyklos, draudžiama lietuviška spauda, vykdyta rusifikacijos politika, tačiau šie įvykiai suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautinio judėjimo formavimesi, parodė lietuvių ir lenkų pasiryžimą kovoti už savo laisvę, o sukilimo atminimas Vilniuje iki šiol saugomas, 2017 m. Gedimino kalne perlaidoti sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, o 2019 m. Senosiose Rasų kapinėse įvyko valstybinės laidotuvės.

 

Maištinga Siela

Aktualijos. Kodėl visi pasmerkė Adrijų dėl karo prievolės kritikos? Laisvoje Lietuvoje – laisvi tik savi

 

Sveiki,

 

Esu tam tikra prasme šokiruotas tuo, kas pas mus vyksta socialiniuose tinkluose, kai pasirodė jauno žmogaus Adrijaus, šokančio tautinius šokius, pasisakymas viešojoje erdvėje apie karo prievolės privalomąją tarnybą. Adrijus aiškiai išdėstė, kodėl jo nuomone neverta ginti Lietuvos, kitaip sakant, ne pačią populiariausią nuomonę, tačiau kas po to atsitiko, nesunku paaiškinti. Šitą vargšą jauną žmogų kandžioti pradėjo visi, kas netingi. Gerbiami mokytojai savo forumuose dėjo jį į šuns dienas, senieji politikai, jaunieji politikai paišė ant jo veido etiketes „vata“ ir platino, dergė, rodė visiems kaip demoną, lyg jis jiems asmeniškai būtų ką nors padaręs, įskaudinęs, įžeidęs.

 

Laisvoje Lietuvoje negali pasisakyti savo politinių pažiūrų, negali priešgyniauti nuleistai nacionalistinei ideologijai, turi mąstyti, veikti ir įtikti TIK TEISINGAI, kitoks mąstymas, matymas ir pajautimas turi būti gėdinamas, slepiamas, menkinamas. Baisiausia, kad iš Adrijaus dergėsi išsilavinę žmonės, turintys aukštuosius, tačiau jų žodynas toks baisus, tokios tirštos mužikiškos neapykantos, kad viską sumalė su rusiška propaganda, neatsirinkdami jokių savų minčių.

 

Nežinau, kaip šiomis dienomis Adrijui jaustis Lietuvoje, kurią čia piestu stojasi ginti teisuoliai, matyt, turį teisę laisvoje Lietuvoje kitą sutepti mėšlu ir save iškelti ant pjedestalo. Tas parodomasis kosmetinis savęs iškėlimas per kito pažeminimą – diagnozė, kuri neturi nieko bendra su laisvos šalies piliečiais, priešingai, įkalinti vieno kurpaliaus grūmojimais ir postringavimais leidžia sau būti ir tarpti populistiniame vienos ideologijos, tiesos ir nuomonės pusėje. Apie kokią laisvę galime kalbėti, jeigu tebesame vienas kito niekinimo ir neapykantos rėmuose. Nenoriu čionai nieko pamokslauti, tačiau šiuo atveju labai palaikau Adrijų, kuris nebijo būdamas jaunas iškelti prasmės klausimus: kodėl aš privalau valstybėje, kurioje esu niekinamas už kitokias mintis ir kuri iki šiol negali sutvarkyti lygiateisiškai visų žmonių teisių, ginti ir vaizduoti patriotines pozas, kurių nejaučia? Tai tik parodo, kokie daugelis yra dvilypiai, vienkrypčiai, atjungę kritinio mąstymo ir priėmimo jungtis. Bet kam, kas ne su mumis, užklijuokime ožio arba vatos etiketę ir nuplakime viešai gėdindami. Tai kas iš tikrųjų elgiasi kaip vata? A?

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Romeo ir Džuljeta", Taško teatras, režisierius Žilvinas Beniušis

 

Sveiki,

 

Kai didžiosios premjeros ir visi spektakliai pamatyti Klaipėdos dramos teatre, belieka pasidairyti pavasarį į mažesnių teatro trupių repertuarą. Visai neseniai susipažinau su Taško teatru, įsikūrusiu Klaipėdos Kultūros fabrike, ir ta pažintis prasidėjo su jų premjeriniu „Romeo ir Džuljeta“ pasirodymu. Pastarąją Viljamo Šekspyro pjesę režisavo ir savaip interpretavo režisierius Žilvinas Beniušis su 10 jaunosios kartos aktorių pulku.

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šio pasirodymo, nes niekada nebuvau susidūręs su Taško teatru, kurio koncepcija pristatoma maždaug šitaip:

 

Remiantis turima informacija, Taško teatrą 2017 metais įkūrė režisierius Valentinas Masalskis ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, bendradarbiaudami su savo vadovaujamu aktorių kursu. Jie sukūrė kūrybinę erdvę, kurioje galėtų vystytis jaunatviška energija, kryptingas darbas ir kūrybinis veržlumas.

 

Taško teatras, įsikūręs Klaipėdoje, yra unikalus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje. Šis teatras išsiskiria ne tik savo menine veikla, bet ir aktyviu socialiniu vaidmeniu. Taško teatro misija apima ne tik aukštos kokybės spektaklių kūrimą, bet ir bendruomenės telkimą, socialinių problemų aktualizavimą bei tolerancijos skatinimą.

 

Viena iš pagrindinių teatro idėjų – menas kaip priemonė socialinei atskirčiai mažinti. Taško teatras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis, ypač su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Klaipėdos viltis“ ir teatru „Drugelis“ buvo sukurtas spektaklis „Dantenija“. Šis projektas ne tik suteikė galimybę neįgaliesiems išreikšti save, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį į jų galimybes bei poreikius.

 

Taško teatras neapsiriboja vien socialiniais projektais. Jo repertuarą sudaro įvairių žanrų spektakliai – nuo komedijų iki dramų, kuriose gvildenamos aktualios visuomenės problemos, tarpusavio santykiai, egzistenciniai klausimai. Teatras taip pat kuria spektaklius vaikams ir visai šeimai, siekdamas ugdyti jaunosios kartos kultūrinį sąmoningumą. Taško teatras nuolat ieško naujų meninių išraiškos formų, eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, siekdamas sukurti aktualų ir įtraukiantį teatrą.

 

Taigi jaunieji teatralai nėra kokie pradžiamoksliai, turi aktorinį išsilavinimą ir tas iškart vaidyboje pasimato. Didžioji dalis aktorių balsingi, traukia be mikrofonų dainas, imituoja komiškus balsus. Aistė Alksnytė, Kristupas Biržietis, Elzbieta Girkantaitė, Paulius Kavoliūnas, Laurynas Luotė, Donatas Mickūnas, Jūratė Martinaitytė, Gediminas Povilavičius, Solveiga Reklaitytė, Karolina Kuzborska Urbonė – šie aktoriai sukūrė pagrindinius ir antraplanius spektaklio vaidmenis. Akivaizdi Valentino Masalskio ritminio ir kolektyvinio teatro įtaka ir Ž. Beniušis tuo pasinaudoja kurdamas Viduramžių rūmų damų, tarnų, pažų ir kilmingųjų chorą. Tiesa, nė viena daina nesuskamba išdirbta iki galo, nes vis kas nors nutinka komiško, vis kas pertraukia ir taip demonstruojamas žioplumas kaip įprastinis „Romeo ir Džuljetos“ istorijos komizmo raiškos elementas.

 

Nesu visiškai tikras dėl scenografijos, iš vienos pusės ji pritinka šiam spektakliui, tačiau stumdydami baldakimo karkasus aktoriai apsunksta, jiems yra ką veikti. Visgi komedijai tai pritinka, nes iš esmės klasikinis Šekspyro tragedijos naratyvas išardytas ir perkeistas į visiškai kitą žanrą – komediją. Bet jau kai kurie literatūrologai sako, kad „Romeo ir Džuljeta“, nors atitinka visus Šekspyro tragedijos bruožus, tačiau analizuojant naivias situacijas, galima tikrai įžvelgti nemažai komizmo ir parodijos. Oskaras Koršunovas jau buvo išplėtojęs komizmą, kai statė savo Šekspyro pjesės versiją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljeta“, pvz., auklės komiška persona.

 

Pats spektaklis šįkart neprailgo, nes pastatyme tikrai netrūksta dinamikos, kaitos, spalvų, žaismingumo, lėkštesnio ir labai pavykusio humoro. Mėgstu komedijas ir šiame pastatyme tikrai buvo scenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Šįkart man labiausiai „suskambėjo“ antraplaniai vaidmenys, kurie tiesiog kibirkščiavo savo charizma ir energetika. Visų pirma, norėčiau išskirti auklės vaidmens atlikėją, kuri labai atsidavusiai ir dinamiškai transformuojasi iš komiško vaidmens į tragišką ir priešingai, puiki artikuliaciją. Panašių liaupsių norėčiau pasakyti ir karalienės, Džuljetos motinos, atlikėjai, kuri čionai puikiai traukia pagerintu balseliu iš baltojo baliono, o kitoje scenoje išraiškingai it Kleopatra įnešama savo kačių ir tampa nepalenkiama matrona. Šie du personažai puikūs. Gerai išnaudotas ir vienuolio vaidmuo, aukų rinkimas iš žiūrovų išties pasiteisino, nes atskleidžia veikėjo komišką dvilypumą.

 

Apskritai sakant, veikėjai komiški dėl savo kontrastingo dvilypumo, vieną sako, o kita daro, konkuruoja ir imituoja spektaklio kūrimą spektaklyje. Nulėkę į užkulisius vėl tampa pauliais ir donatais, kartais pamesdami savo vaidmenis aktoriai pešasi dėl vaidmens, nes Paulius nori Romeo, o pats Romeo ne toks jau įsimylėjęs Džuljetą, kiek galbūt pats save... Išties nemažai dramaturginės transformacijos, slopinant paauglių meilės istoriją ir paverčiant ją cirku, nesusipratimu.

 

Dramaturgijos tekstas taip pat niuansuotas, kai kurios eilutės iš eiliuotos Šekspyro pjesės, kai kas smarkiai subuitinta ir paversta parodija, kurią paryškina šokio elementai, dainuojamieji intarpai. Labiausiai stebino, kad aktoriai labai stengėsi, jie nenuobodžiavo, o buvo itin pakilūs, tarsi įkvėpti premjerinės nuotaikos, tik gaila, kad bilietai.lt ir kitos populiarios nuorodos apie šį spektaklį nepateikia prie aktorių vardų ir pavardžių, kokius vaidmenis jie atlieka, nes po spektaklio norėjosi pratęsti ir jais bei jų vaidmenimis pasidomėti. Šiaip spektaklis pavyko pakilus, žaižaruojantis, komiškas, nesijautė „duobių“. Tiesa, tai nėra koks nors didingas ar unikalus reginys, visgi šis spektaklis laikosi pramoginio žanrinės istorijos tipažo, labiausiai kas galbūt man įstrigo, tai pats dramaturgijos naratyvo sudurstymas, atsisakant tam tikrų mizanscenų iš Šekspyro ir bandant atrasti savąsias jungtis. Ar tikrai pasiteisino visa toji sąranga? Nemanau, tačiau aktorių atsidavimas, žaismingumas ir pramoginio Viduramžio keliaujančios trupės linksmintojų teatro atmosfera iš tikrųjų paliko įsimintina. Spektaklį laikau pavykusiu ir rekomenduočiau bent kartą nueiti, jeigu norite charizmatiškai pateiktų komiškų situacijų ir dar pakartoti Šekspyrą, tik vėlgi kiek kitaip.

Aktoriai džiūgauja po premjeros.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Dovydas ir Eduardas", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui. Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį režisavo Alvydas Vizgirda.

 

Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.

 

Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.

 

Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai įvairių šalių teatruose.

 

Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai, ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes. Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės sugriaudami savo vidines iliuzijas.

 

Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“. Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“ principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą pagal savo galimybes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Cesar Aira knygos: Vienas keliaujančio dainininko gyvenimo nutikimas, Vaiduokliai, Fulgencijus

 

Cesar Aira (g. 1949 m.) – vienas svarbiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskiriantis savo produktyvumu ir novatorišku stiliumi. Jo kūryba, apimanti daugiau nei šimtą romanų, esė ir apsakymų, yra išversta į daugybę kalbų, o jo vardas nuolat minimas tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją. Lietuvoje C. Airos kūryba taip pat sulaukė susidomėjimo, o jo knygų vertimai leidžia lietuvių skaitytojams susipažinti su šio autoriaus savitu literatūriniu pasauliu.

 

Lietuvių kalba jau pasirodė keletas C. Airos knygų vertimų. Leidykla „Rara“ išleido romanus „Vaiduokliai“ ir „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“, „Fulgencijus“. Šios knygos atspindi C. Airos kūrybos bruožus: netikėtus siužeto posūkius, fantastinius elementus ir ironišką požiūrį į tikrovę. C. Airos kūrybai būdingas žaismingumas, gebėjimas maišyti skirtingus žanrus ir kurti unikalius pasaulius. Jo knygose dažnai susiduria realybė ir fantazija, o personažai patenka į neįprastas situacijas.

 

C. Airos kūryba yra vertinama dėl jos originalumo ir gebėjimo laužyti tradicinius literatūros kanonus. Jo knygos skatina skaitytojus mąstyti apie literatūros ribas ir galimybes. Lietuvių kalba pasirodę vertimai suteikia galimybę lietuvių skaitytojams susipažinti su šio išskirtinio autoriaus kūryba.

Maištinga Siela

Klaipėdos pilies teatras: Klaipėdos pilies teatrui – 40 metų (skrajutė, spektakliai, aktoriai ir režisieriai)

Ketinu aplankyti kelis spektaklius iš Klaipėdos pilies teatro repertuaro spektaklius. Teatras šį ankstyvą pavasarį švenčia 40-ąjį savo gyvavimo jubiliejų. Vieno spektaklio metu prie įėjimo pasitiko venecijietiško stiliaus teatrinė inscenizacija, tad nuotraukomis dalijuosi su Jumis.

 

Klaipėdos pilies teatras, įkurtas 1985 m., yra svarbi Klaipėdos kultūros dalis. Iki 1995 m. teatras veikė kaip studija Liepų gatvėje. Jo įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda. Teatras garsėja savo profesionaliais sceninio meno spektakliais ir gatvės renginiais.

 

Per daugiau nei 30 metų kūrybinės veiklos teatras pastatė per 60 spektaklių ir surengė šimtus renginių Lietuvoje bei užsienyje. Teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentų grupė.

 

Nors Klaipėdos pilies teatras yra palyginti jaunas, Klaipėdos miesto teatrinė istorija siekia XVIII a. Klaipėdoje veikė įvairūs teatrai, o dabartinis Klaipėdos dramos teatras yra vienas seniausių teatrų Lietuvoje.

 

Šiuo metu Klaipėdos pilies teatras yra įsikūręs Žvejų rūmuose.

Maištinga Siela