Iki 2025 m. gruodžio mėnesio šios Europos šalys yra
įteisinusios homoseksualių porų santuokas: Nyderlandai, Belgija,
Ispanija, Švedija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Danija, Prancūzija,
Jungtinė Karalystė (Anglija, Velsas, Škotija, Šiaurės Airija – atskirai),
Liuksemburgas, Airija, Suomija, Malta, Vokietija, Austrija, Šveicarija,
Slovėnija, Estija ir Graikija. Tai žymi negrįžtamą poslinkį link
visiško lygybės užtikrinimo žemyne.
Pradininkai ir Vakarų Europos Bumas
(2001–2010)
Europos, o kartu ir pasaulio, lyderiais tapo
Nyderlandai, įteisinę homoseksualių asmenų santuokas 2001 m. balandžio 1 d.
Netrukus sekė Belgija (2003 m.), o 2005 m. svarbų žingsnį žengė Ispanija,
nepaisydama galingos Katalikų Bažnyčios įtakos. Šie veiksmai padėjo pagrindus
platesniam pripažinimui. Vėliau lygybės banga pasiekė Skandinaviją, kur 2009 m.
santuoką įteisino Švedija ir Norvegija, o 2010 m. – Portugalija ir Islandija.
Šios šalys sukūrė tvirtą Vakarų ir Šiaurės Europos bloko pagrindą, pripažįstantį
vienos lyties porų teises.
Konsolidacija ir didžiųjų valstybių
posūkis (2012–2017)
Antrąjį dešimtmetį lygybės įstatymai toliau plito.
2012 m. prie Skandinavijos šalių prisijungė Danija. Po metų, 2013 m.,
Prancūzija įteisino santuoką, o 2014 m. šį žingsnį žengė ir Jungtinė Karalystė
(Anglija, Velsas ir Škotija – atskirai). Vėlesni metai užtikrino pripažinimą
mažesnėse, bet strategiškai svarbiose valstybėse: Liuksemburge (2015 m.) ir
salos valstybėse Airijoje (2015 m., po visuotinio referendumo) bei Maltoje
(2017 m.). Šį periodą užbaigė Suomija (2017 m.) ir didžiausia Europos Sąjungos
valstybė Vokietija (2017 m.), įteisinusi santuoką parlamento balsavimu.
Rytų Europos proveržis ir Naujasis etapas
(2019–dabar)
Naujasis etapas apėmė Centrinę ir Pietų Europą. 2019
m. santuoka buvo įteisinta Austrijoje. Po referendumo 2022 m. prisijungė
Šveicarija. Tais pačiais metais Slovėnija tapo pirmąja buvusios komunistinės
Rytų ar Centrinės Europos šalimi, pripažinusia vienos lyties asmenų santuoką.
Ypač svarbus Baltijos šalių regionui įvykis buvo 2024
m., kai Estija įteisino santuoką. Ji tapo pirmąja Baltijos ir antrąja buvusia
Sovietų Sąjungos respublika (po Slovėnijos atskilimo nuo Jugoslavijos),
priėmusia tokį įstatymą. Galiausiai, 2024 m. Graikija tapo pirmąja daugumą
stačiatikių turinčia šalimi, įteisinusia vienodos lyties asmenų santuokas ir
įvaikinimą.
Naujausias Madonnos
EP pavadintas „Bedtime Stories: The Untold Chapter“ buvo išleistas 2025
m. lapkričio 28 d., leidžiant per „Warner Records“. Šiuo leidiniu siekiama
atsekti ir parodyti „Bedtime Stories“ sodraus, R&B įkvėpto skambesio
evoliuciją. EP rinkinį sudaro ankstyvosios demo versijos, alternatyvūs dainų
variantai ir reti kūriniai, kurie buvo sukurti originalaus albumo sesijų metu.
Projektas siūlo klausytojams įžvalgą į kūrybinį procesą, kuris vyko, kai
Madonna siekė pereiti nuo ankstesnio, kontroversiško erotinio įvaizdžio prie
labiau R&B ir elektroninės muzikos įkvėpto skambesio.
Kolekcijoje yra tokių dainų, kaip „Love Won‘t Wait“,
kuri buvo atsisakyta kuriant originalų albumą, bet vėliau perduota dainininkui
Gary Barlow, o taip pat „Let Down Your Guard“ (originaliai B pusė dainai
„Secret“) ir „Freedom“. Visi šie kūriniai, kartu su naujai redaguotais ir
sumiksuotais demo variantais, sudaro EP, kurio trukmė yra 27 minutės ir 4
sekundės.
Reklamuojant EP, kaip pagrindinis reklaminis singlas
buvo išleista anksčiau neišleista daina „Right on Time“, kurią Madonna sukūrė
kartu su prodiuseriu Dallasu Austinu. Išplėstinio leidimo meninis
apipavidalinimas taip pat turi įdomią istoriją: jame panaudotos iki tol
nematytos nuotraukos iš 1994 m. Paolo Roversi fotosesijos, kurias Madonnos
įrašų kompanija tuomet atmetė kaip „per neryškias“ originaliam albumui.
Leidinys sulaukė komercinės sėkmės ir kritikų dėmesio.
Kritikai gyrė EP už tai, kad jis išlaiko originalaus albumo dvasią ir skambesį,
nors ir pabrėžė, kad „viena labiausiai neįvertintų, atvirai atskleidžiančių jos
albumo istorija vis dar turi neužbaigtų galų“. EP debiutavo 12-oje vietoje
Jungtinės Karalystės albumų pardavimų sąraše ir užėmė aukštas vietas vinilinių
plokštelių bei skaitmeninių atsisiuntimų sąrašuose.
Šis „Bedtime Stories: The Untold Chapter“ EP yra dalis
Madonnos karjerą apimančios partnerystės su „Warner Records“, kurios metu ji
asmeniškai kuruoja išplėstinius savo svarbiausių studijinių albumų leidimus.
Vakar iki 2 nakties skaičiau knygą. Norėjau ją taip
užbaigti, kaip seniai jokią kitą negalėdavau. Užvertęs paskutinį puslapį
pamaniau, kad po pandemijos, tas sudėtingas laikotarpis, man buvo su skaitymu
gana komplikuotas, nes skaitydavau dėl paties skaitymo, kad užpildyčiau šį
blogą, kad knygos nestovėtų veltui, kad neprarasčiau skaitymo formos ir
patirtys būdavo... visokios, tačiau vakar naktį pagalvojau, kad pagaliau vėl
atėjo skaitymas vien iš malonumo, kaip gera vėl liesti knygas, vėl skaityti sau
ir tik dėl savęs.
Priminimas: prisimink tuos dalykus, kurie teikė
malonumą, gal net vėl prie jų grįžk ir šįkart viskas atsivers, suskambės ir
vėlei atrodys puikiai kaip anuomet.
Taigi... Viena skaitomiausių jaunų žmonių knygų pagaliau vėl sulaukė dėmesio! Turėtų pasirodyti arba jau visai 2025 metų gale arba kitų metų sausį-vasarį, prieš mugę.
Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą
Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti,
kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys
seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų
dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas,
kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo
Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tuminopastatymą. Jo
kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį
šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.
„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar
buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28
metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint
galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.
Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas
ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po
ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas
buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo
jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos
pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip
poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo
dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti
drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė
spektaklį.
Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto
Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto
motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška,
bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai
Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos
susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas
ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės
normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį
ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet
ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.
Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios
visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo
epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad
patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės
Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi
savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri
dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę
pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius
Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina
aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai
išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas
folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime
vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl
nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir
pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia
savintis moteris kaip trofėjus.
Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą,
tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta
visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji
Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana
feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį
valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių
svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra
sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau
subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje
istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos
laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir
nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį
įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje
kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji
rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.
Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo
dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir
nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“
rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis
elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas,
kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi
ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai
neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi
ir myli.
Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo
pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą –
kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos
išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį
pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie
bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir
atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta
aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų,
būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes,
kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja
naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas
sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano
valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.
Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl
spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido
tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus
dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir
klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką
rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos
kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir
gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią
folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems
jaučius didelį prielankumą.
Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti
paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki
kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo
prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada
paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti
balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais
mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo,
bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo
nevalomi.
Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart
nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią
nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia
yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi
kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku,
tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras
ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies
rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.
Kadangi jau pamažu Kalėdos ant nosies, reiktų šiek
tiek ir kalėdinių įrašų, tad skirsiu tai, kas dabar skamba dažnai radijo
eteriuose.
Christina Aguilera
yra, kaip žinia, žinoma dėl savo galingo balso diapazono ir gebėjimo
interpretuoti klasikinius kūrinius, 20245 metais pristatė įrašą, kuris greitai
sulaukė didelio atgarsio: „My Favorite Things (Live from the Eiffel Tower)“.
Šis atlikimas nėra skirtas jokiam konkrečiam artėjančiam albumui ar studijiniam
leidimui. Tai specialus, vienkartinis gyvas pasirodymas, įrašytas pačioje
Paryžiaus širdyje – Eifelio bokšte, kuris buvo skirtas specialiai Paryžiaus
Mados savaitei ir reklaminiam bendradarbiavimui su populiaria kosmetikos
kompanija „MAC Cosmetics“, kurios reklamos veidu ji tapo.
Pati daina „My Favorite Things“ nėra originalus
Aguileros kūrinys. Tai viena iš pačių mylimiausių dainų, kilusi iš legendinio
miuziklo „Muzikos garsai“ (The Sound of Music), pastatyto 1959 metais.
Miuziklo originaliame pastatyme dainą pirmą kartą atliko Mary Martin,
tačiau pasaulinę šlovę ji pelnė 1965 metų filmo adaptacijoje, kurioje vaidino
ir atliko Julie Andrews (Džulė Endrius), įkūnijusi Marijos fon Trap
(Maria von Trapp) vaidmenį. Daina tradiciškai yra rami, apmąstymus skatinanti
melodija, kurioje apdainuojami paprasti, bet mieli dalykai, padedantys
išgyventi sunkius laikus.
Aguileros atlikimas „My Favorite Things“ pasižymi
ryškiu žanriniu poslinkiu, atitolstant nuo ramios, miuziklo stiliaus melodijos.
Jos interpretacija įgauna stiprų džiazistinį ir soul poskonį, su juntama
kabareto įtaka. Ji paverčia originalų kūrinį savo firminiu stiliumi, pridėdama
galingų vokalinių improvizacijų, vadinamųjų runs ir riffs, bei dramatiško
crescendo. Šis stilistinis pasirinkimas yra būdingas Aguilerai, kuri dažnai
remiasi džiazo ir bliuzo divų, tokių kaip Etta James ir Ella Fitzgerald,
palikimu.
Šis gyvas pasirodymas Eifelio bokšte buvo įspūdingas
vizualiai. Jis vyko naktį, su švytinčiu Paryžiaus panorama fone, kas suteikė
jam nepakartojamo žavesio ir prabangos įspūdį. Pasirodymas buvo ne tik
muzikinis, bet ir mados renginys, kuriame Aguilera pasirodė itin ryškiai
pasipuošusi, pabrėžiant kosmetikos, kurią ji reklamavo, estetiką.
Kritikai ir gerbėjai Aguileros interpretaciją įvertino
labai palankiai, ypač dėl jos vokalinės galios ir techninės meistrystės. Nors
kai kurie galbūt ir pasigedo originalo miuziklinio naivumo, dauguma pripažino,
kad Aguilera dainai įkvėpė naujos gyvybės ir dramos. Pasirodymas tapo dar vienu
pavyzdžiu, kaip ji geba paimti populiariosios kultūros relikvijas ir pritaikyti
jas savo unikaliam, nepakartojamam stiliui.
Bendrai vertinant, „My Favorite Things“ tapo svarbiu
momentu 2025 metų popkultūros peizaže. Tai ne tik įrodė Aguileros, kaip
nepailstančios atlikėjos, statusą, bet ir sėkmingai sujungė muzikos, mados ir
reklamos pasaulius į vieną efektingą ir vizualiai įsimintiną reginį. Nors ši
daina nepranašauja naujo albumo, ji aiškiai parodo, kad Christina Aguilera
išlieka vokaline jėga, su kuria privalu skaitytis. Šiandien siūlau paklausyti
patiems.