Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 173: išlik abėjingas politikų negatyvui ir kreipk dėmesį į savo saugų burbulą

 

Sveiki.

 

Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes? Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai, ekstremaliai.

 

Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus. Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.

 

Verčiau keiskime kryptį!

 

Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka, nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas, palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi, nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: The Turtles – Happy Together (cover Susanna Hoffs, Rufus Wainwright) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Pas mane kai kurios dainos ateina iš filmų garso takelių. Panašiai nutiko ir šįkart, kai žiūrėjau „Rouzių šeimos karas“ (2025), kuriame nuskambėjo garsios muzikos grupės koveris „Happy Together“.

 

Grupė „The Turtles“ yra septintojo dešimtmečio JAV popmuzikos ir folkroko atstovių, kurios skambesį suformavo išskirtinė vokalistų Howardo Kaylano ir Marko Volmano harmonija. Susikūrusi 1965 metais Kalifornijoje, grupė iš pradžių bandė eiti folkroko keliu, tačiau greitai tapo saulėtos popmuzikos simboliu. Jų muzika pasižymėjo ne tik lengvumu ir melodingumu, bet ir subtiliu humoru bei eksperimentais, kurie išskyrė juos iš kitų tuo metu populiarių „vakarų pakrantės“ grupių.

 

Grupės aukso amžius tęsėsi iki 1970 metų, kai dėl vidinių nesutarimų ir varginančių teisinių ginčų su įrašų kompanija nariai pasuko skirtingais keliais. Per šį palyginti trumpą laiką jie spėjo išleisti tokius sėkmingus albumus kaip „Happy Together“ bei itin ambicingą, koncepcinį „The Turtles Present the Battle of the Bands“, kuriame grupė pademonstravo savo universalumą parodijuodama įvairius muzikos stilius. Nors grupė oficialiai baigė savo veiklą prieš daugiau nei pusę amžiaus, jos palikimas išlieka gyvas dėl neblėstančio populiarumo radijo eteryje ir nuolatinio dainų naudojimo kine bei reklamoje.

 

Didžiausia „The Turtles“ sėkme ir vizitine kortele tapo 1967 metų hitas „Happy Together“, kuris JAV topų viršūnėse nuvertė net pačius „The Beatles“. Nors dainos žodžiai pasakoja apie nepasiekiamą meilę ir svajones apie bendrą ateitį, jos energingas priedainis ir optimistiška melodija pavertė kūrinį visuotiniu laimės himnu. Tai viena dažniausiai grojamų visų laikų dainų, tapusi neatsiejama septintojo dešimtmečio popkultūros dalimi, simbolizuojančia džiaugsmą ir pavasarišką euforiją.

 

Visgi 2025 metų filme „The Roses“ šis kūrinys įgauna visiškai naują, tamsią ir ironišką prasmę. Režisierius Jay Roachas meistriškai išnaudoja dainos optimizmą kaip foną žiaurioms ir destruktyvioms herojų skyryboms. Kol dainos žodžiai skelbia apie amžiną meilę ir laimę būnant kartu, ekrane rodomas brutaliai griūvantis šeimos gyvenimas, todėl žiūrovas jaučia aštrų, sarkastišką kontrastą tarp muzikos ir vaizdo.

 

Specialiai šiam filmui sukurtas „Happy Together“ koveris, kurį atlieka Susanna Hoffs ir Rufus Wainwright, dar labiau sustiprina šį efektą. Nors kūrinys išlaiko savo melodinį atpažįstamumą, naujoji interpretacija skamba brandžiau, dramatiškiau ir šiek tiek melancholiškiau nei originalas. Šis Susannos Hoffs – režisieriaus žmonos – ir Rufuso Wainwrighto duetas suteikia dainai teatrališkumo, kuris puikiai tinka didingam ir kartu tragiškam filmo „The Roses“ konfliktui iliustruoti. Man asmeniškai daina smagi, ją lengva niūniuoti, pvz., klampojant Lietuvoje per sausio mėnesio šaligatvio pusnis.

 

Paklausykite abiejų versijų.

Susanna Hoffs, Rufus Wainwright versija:

 

The Turtles – Happy Together

[lyrics / žodžiai]

 

Imagine me and you, I do

I think about you day and night

It's only right

To think about the girl you love

And hold her tight

So happy together

If I should call you up, invest a dime

And you say you belong to me

And ease my mind

Imagine how the world could be

So very fine

So happy together

I can't see me lovin' nobody but you for all my life

When you're with me, baby, the skies will be blue for all my life

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

I can't see me lovin' nobody but you for all my life

When you're with me, baby, the skies will be blue for all my life

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

Me and you, and you and me

No matter how they tossed the dice

It had to be

The only one for me is you

And you for me

So happy together

So happy together

And how is the weather?

So happy together

We're happy together

So happy together

We're happy together

So happy together

So happy together

 

Maištinga Siela

Filmas: "Malonė" / "La grazia"

 

Sveiki, mielieji!

 

Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu, pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų. Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra tiesa!

 

„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti, tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų neištikimybės fakto?

 

Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus, melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“, šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo, dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos atsikratymą.

 

Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas, kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus, kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai, nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos, kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.

 

Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys. Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“, kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už institucinę galią ir viešas kaukes.

 

„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas, dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Channeling Wendy Kennedy o Plejadianach, wysokich wibracjach, technologii i pierwszym kontakcie w 2026 roku

 

W tym nagraniu Wendy Kennedy dzieli się głębokimi spostrzeżeniami na temat zmian w ludzkiej świadomości, współpracy z cywilizacjami pozaziemskimi oraz odzyskiwania osobistej mocy. Główna oś rozmowy koncentruje się wokół idei, że to my sami w stu procentach tworzymy własną rzeczywistość poprzez emitowane częstotliwości, myśli i emocje. Wendy wyjaśnia, że świat zewnętrzny jest jedynie odzwierciedleniem naszego stanu wewnętrznego, dlatego chcąc zmian w życiu, musimy najpierw zmienić naszą wewnętrzną wibrację, uwalniając stare historie i urazy, które trzymają nas w uścisku niskich energii.

Opowieść poświęca wiele uwagi kolektywowi Plejadian, który Wendy kanałuje od wielu lat. Te istoty o wysokiej częstotliwości przekazują wiadomość, że ludzkość przechodzi obecnie intensywny proces przebudzenia, zwany również wzniesieniem. Plejadianie twierdzą, że czas przestał być liniowy, a my uczymy się postrzegać rzeczywistość jako nieskończoną serię chwil „teraz”, w których możemy swobodnie wybierać, gdzie skierować swoją uwagę. Zachęcają ludzi, by nie bali się zbiorowego chaosu, ponieważ jest to jedynie upadek starych, nieaktualnych systemów, robiący miejsce dla nowego, bardziej świadomego społeczeństwa.

 

Jedna z najciekawszych części materiału dotyczy zbliżającego się ujawnienia informacji o życiu pozaziemskim. Wendy sugeruje, że rok 2026 może być punktem zwrotnym, w którym rządy zostaną zmuszone do przyznania istnienia innych cywilizacji. Niekoniecznie musi to być fizyczne lądowanie statków, lecz raczej bezpośrednie dzielenie się informacjami, które zasadniczo zmieni nasze rozumienie ekonomii i źródeł energii. Twierdzi się, że uznanie technologii wolnej energii ostatecznie wyeliminuje ubóstwo i zmieni nasze podejście do pracy, ponieważ ludzie będą mogli zajmować się tym, co sprawia im prawdziwą radość.

 

Podczas transmisji Plejadianie bezpośrednio odpowiadają na pytania dotyczące grup dusz i relacji międzyludzkich. Podkreślają, że popularna koncepcja „bliźniaczych płomieni” często może być myląca i ograniczająca, ponieważ każda dusza sama wybiera swoje kontrakty i role przed inkarnacją. Najważniejsze jest zrozumienie, że spotykamy innych, aby lepiej poznać samych siebie i przerobić określone lekcje. Relacje z innymi istotami lub duszami zawsze opierają się na dopasowaniu wibracyjnym, dlatego rozwijając się, przyciągamy ludzi i doświadczenia na zupełnie innym poziomie.

 

W kwestiach praktycznych goście wyjaśniają, jak radzić sobie z nałogami oraz wrażliwością na obcą energię. Uzależnienie traktowane jest jako próba stłumienia niewygodnych uczuć, dlatego najlepszym lekarstwem jest pozwolenie sobie na pełne odczucie tego, co próbujemy ukryć. Osobom wrażliwym radzi się, by nie zamykały się na świat, lecz promieniowały własnym światłem tak silnie, aby inni byli zmuszeni albo wznieść się do ich poziomu, albo odejść. Uczy to nas pozostawania w swoim centrum bez względu na otaczający hałas czy negatywne emocje płynące z otoczenia.

 

Sporo uwagi poświęcono również pochodzeniu technologii, twierdząc, że duża część używanych przez nas urządzeń ma korzenie pozaziemskie. Plejadianie twierdzą, że pod względem technologicznym ludzkość jest znacznie bardziej zaawansowana, niż pokazuje się to publicznie, jednak informacje te są dawkowane w celu utrzymania obecnej kontroli ekonomicznej. Według nich ta przepaść będzie się jednak zmniejszać wraz ze wzrostem świadomości ludzi i ich żądaniem prawdy, a stare mechanizmy kontroli po prostu przestaną działać w środowisku o wyższej częstotliwości.

 

Ważnym przesłaniem filmu jest aktywacja centrum serca. Wendy wyjaśnia, że umysł ego i serce to dwa różne systemy operacyjne. Umysł służy do oceniania i badania dualizmu, podczas gdy serce zapewnia dostęp do informacji wielowymiarowych. Aby nawiązać kontakt ze swoimi przewodnikami lub wyższą jaźnią, wystarczy się wyciszyć, uziemić i zadać pytanie z przestrzeni serca. Odpowiedzi często przychodzą poprzez wyobraźnię, synchroniczne zdarzenia lub bezpośrednią wiedzę, co później zostaje potwierdzone przez znaki zewnętrzne.

 

Na koniec rozmowa kończy się przypomnieniem o ogromnej mocy, jaką posiada każda jednostka. Jesteśmy zachęcani do codziennego sprawdzania swojego stanu wibracyjnego i świadomego wybierania tego, jak chcemy się czuć. Małe, chwilowe wybory powrotu do obecnej chwili i spokoju mają skumulowany, wielki wpływ na ogólną jakość naszego życia. Każda irytacja czy osąd wobec innego człowieka powinny być traktowane jak „złoto”, wskazujące, gdzie w naszym własnym polu wciąż znajdują się ograniczające przekonania, które czas zintegrować i przetransformować w światło.

 

To wideo zaprasza widza do stania się żywym przykładem tego, co jest możliwe, gdy przestajemy walczyć ze starym systemem i zaczynamy tworzyć nowy poprzez swój wewnętrzny spokój. Mądrość przekazywana przez Wendy Kennedy i Plejadian promuje miłość własną nie jako akt egoizmu, lecz jako niezbędną dbałość o własną energię, abyśmy mogli służyć zarówno sobie, jak i całej zbiorowej świadomości. Jest to przesłanie nadziei i upodmiotowienia, przypominające nam, że jesteśmy tutaj, aby badać tę wyjątkową rzeczywistość i wspólnie wzrastać ku coraz większej miłości i zrozumieniu.

 

Maištinga Siela

Channeling: Wendy Kennedy on the Pleiadians, High Vibrational Frequency, Technology, and First Contact in 2026

 

Wendy Kennedy shares profound insights into the shifts in human consciousness, collaboration with extraterrestrial civilizations, and the reclamation of personal power. The central axis of the conversation revolves around the idea that we create one hundred percent of our own reality through our vibrational frequencies, thoughts, and emotions. Wendy explains that the external world is merely a reflection of our internal state; therefore, to see changes in our lives, we must first alter our internal frequency and let go of old stories and grievances that keep us held in the grip of low vibrations.

 

The narrative places a significant focus on the Pleiadian Collective, which Wendy has been channeling for many years. These high-frequency beings convey the message that humanity is currently undergoing an intense process of awakening, often referred to as ascension. The Pleiadians state that time is no longer linear, and we are learning to perceive reality as an infinite series of "now" moments where we are free to choose where to direct our focus. They encourage people not to fear collective chaos, as it is simply the collapse of old, obsolete systems making way for a new, more conscious society.

 

One of the most intriguing parts of the video touches upon the upcoming disclosure regarding extraterrestrial life. Wendy suggests that the year 2026 could be a turning point when governments are forced to acknowledge the existence of other civilizations. This will not necessarily be a physical landing of ships, but rather a direct sharing of information that will fundamentally change our understanding of economics and energy sources. It is claimed that the recognition of free energy technologies will eventually eliminate poverty and change our approach to work, as people will be able to engage in what brings them joy.

 

During the transmission, the Pleiadians directly answer questions about soul groups and the connections between people. They emphasize that the popular concept of "twin flames" can often be misleading and limiting, as every soul chooses its own contracts and roles before incarnating. The most important thing is to understand that we meet others to better know ourselves and to resolve specific lessons. Relationships with other beings or souls are always based on vibrational matching; therefore, as we grow ourselves, we attract a different level of people and experiences.

 

Regarding practical matters, the guests explain how to deal with addictions and sensitivity to foreign energy. Addiction is treated as an attempt to suppress uncomfortable feelings, so the best remedy is to allow oneself to feel what one is trying to hide. Sensitive individuals are advised not to close themselves off from the world, but rather to radiate their own light so strongly that others are forced to either rise to their level or move away. This teaches us to remain in our center despite surrounding noise or the negative emotions broadcast by the environment.

 

Much attention is also given to the origin of technologies, claiming that a large portion of the devices we use has extraterrestrial roots. The Pleiadians state that humanity is technologically much further advanced than what is shown to the public, but this information is rationed to maintain current economic control. However, according to them, this gap will narrow as people become more conscious and demanding of the truth, and old control mechanisms will simply cease to function in a higher-frequency environment.

 

An important message in the video is about the activation of the heart center. Wendy explains that the ego mind and the heart are two different operating systems. The mind is designed for judgment and exploring duality, while the heart provides access to multidimensional information. To establish a connection with one's guides or higher self, one simply needs to calm down, ground themselves, and ask a question from the heart space. Answers often come through imagination, synchronistic events, or direct knowing, which is later confirmed by external signs.

 

Finally, the conversation concludes with a reminder of the immense power each individual holds. We are encouraged to check our vibrational state daily and consciously choose how we want to feel. Small, momentary choices to return to the present moment and to peace have a cumulative, large impact on our overall quality of life. Every irritation or judgment toward another should be viewed as "gold," showing where in our own field there are still limiting beliefs that it is time to integrate and transform into light.

 

This video invites the viewer to become a living example of what is possible when we stop fighting the old system and start creating a new one through our inner peace. The wisdom passed on by Wendy Kennedy and the Pleiadians encourages self-love not as an egoistic act, but as a necessary care for one's energy so that we can be of service to both ourselves and the entire collective consciousness. It is a message of hope and empowerment, reminding us that we are here to explore this unique reality and grow together into ever greater love and understanding.

 

Maištinga Siela

Čenelingas: Wendy Kennedy apie plejadiečius, aukštas žmogaus vibracijas, technologijas, pirmąjį kontaktą su ateiviais 2026-aisiais

 

Sveiki,

 

YouTubėje aptikau dar vieną čenelingo autorę, kuri dalijasi plejadiečių (aukštesnės civilizacijos) žiniomis. Man regis, ji visiškai neprieštarauja Bašarui (Bashar), kurio įrašus čia retsykiais lietuviškai pasidalinu, o kaip tik papildo vieną bendrą žinių aruodą.

 

Wendy Kennedy dalijasi giliomis įžvalgomis apie žmonijos sąmonės pokyčius, bendradarbiavimą su nežemiškomis civilizacijomis ir asmeninės galios susigrąžinimą. Pagrindinė pokalbio ašis sukasi apie idėją, kad mes patys šimtu procentų kuriame savo realybę per vibruojamus dažnius, mintis ir emocijas. Wendy aiškina, kad išorinis pasaulis yra tik mūsų vidinės būsenos atspindys, todėl norėdami pokyčių gyvenime, pirmiausia turime keisti savo vidinį dažnį, paleisti senas istorijas bei nuoskaudas, kurios mus laiko žemų vibracijų gniaužtuose.

 

Pasakojime daug dėmesio skiriama plejadiečių kolektyvui, kurį Wendy kanaluoja jau daugelį metų. Šios aukšto dažnio būtybės perduoda žinią, kad žmonija šiuo metu išgyvena intensyvų nubudimo procesą, dar vadinamą pakylėjimu. Plejadiečiai teigia, kad laikas nebėra linijinis ir mes mokomės suvokti realybę kaip begalę dabar akimirkų, kuriose galime laisvai rinktis, kur nukreipti savo dėmesį. Jie drąsina žmones nebijoti kolektyvinio chaoso, nes tai tik senųjų, nebetinkamų sistemų griūtis, užleidžianti vietą naujai, sąmoningesnei visuomenei.

 

Viena įdomiausių vaizdo įrašo dalių liečia artėjantį atskleidimą apie nežemišką gyvybę. Wendy užsimena, kad 2026-ieji metai gali būti lūžio taškas, kai vyriausybės bus priverstos pripažinti kitų civilizacijų egzistavimą. Tai nebūtinai bus fizinis laivų nusileidimas, bet greičiau tiesioginis informacijos pasidalijimas, kuris iš esmės pakeis mūsų suvokimą apie ekonomiką ir energijos šaltinius. Teigiama, kad laisvos energijos technologijų pripažinimas ilgainiui panaikins skurdą ir pakeis mūsų požiūrį į darbą, nes žmonės galės užsiimti tuo, kas jiems teikia džiaugsmą.

 

Transliacijos metu Plejadiečiai tiesiogiai atsako į klausimus apie sielų grupes ir ryšius tarp žmonių. Jie pabrėžia, kad populiari dvynių liepsnų koncepcija dažnai gali būti klaidinanti ir ribojanti, nes kiekviena siela pati pasirenka kontraktus ir vaidmenis prieš įsikūnydama. Svarbiausia yra suprasti, kad mes susitinkame su kitais tam, kad geriau pažintume save ir išspręstume tam tikras pamokas. Ryšiai su kitomis būtybėmis ar sielomis visada remiasi vibraciniu atitikimu, todėl augdami patys, pritraukiame ir kitokio lygio žmones bei patirtis.

 

Kalbėdami apie praktinius dalykus, svečiai aiškina, kaip susidoroti su priklausomybėmis ir jautrumu svetimai energijai. Priklausomybė traktuojama kaip bandymas užslopinti nepatogius jausmus, todėl geriausias vaistas yra leisti sau išjausti tai, ką bandome paslėpti. Jautriems žmonėms patariama neužsidaryti nuo pasaulio, o spinduliuoti savo šviesą taip stipriai, kad kiti būtų priversti pakilti iki jų lygio arba pasitraukti. Tai moko mus išlikti savo centre, nepaisant aplinkinio triukšmo ar neigiamų emocijų, kurias transliuoja aplinka.

 

Daug dėmesio skiriama ir technologijų kilmei, teigiant, kad didžioji dalis mūsų naudojamų prietaisų turi nežemiškų šaknų. Plejadiečiai teigia, kad žmonija technologine prasme yra pažengusi daug toliau, nei mums rodoma viešai, tačiau ši informacija dozuojama siekiant išlaikyti esamą ekonominę kontrolę. Visgi, pasak jų, šis atotrūkis mažės, kai žmonės taps sąmoningesni ir reiklesni tiesai, o senosios kontrolės priemonės tiesiog nustos veikti aukštesnio dažnio aplinkoje.

 

Svarbi vaizdo įrašo žinutė yra apie širdies centro aktyvavimą. Wendy aiškina, kad ego protas ir širdis yra dvi skirtingos operacinės sistemos. Protas skirtas vertinimui ir dvilypumo tyrinėjimui, o širdis – prieigai prie daugiadimensės informacijos. Norint užmegzti ryšį su savo gidais ar aukštesniuoju aš, tereikia nusiraminti, įsižeminti ir užduoti klausimą iš širdies erdvės. Atsakymai dažnai ateina per vaizduotę, sinchroniškus įvykius ar tiesioginį žinojimą, kurį vėliau patvirtina išoriniai ženklai.

 

Galiausiai pokalbis užbaigiamas priminimu apie kiekvieno asmens milžinišką galią. Mes esame raginami kasdien tikrintis savo vibracinę būseną ir sąmoningai rinktis, kaip norime jaustis. Nedideli, momentiniai pasirinkimai grįžti į esamą akimirką ir ramybę turi sukauptą didelį poveikį mūsų bendrai gyvenimo kokybei. Kiekvienas susierzinimas ar teismas kito atžvilgiu turėtų būti vertinamas kaip auksas, rodantis, kur mūsų pačių lauke dar yra ribojančių įsitikinimų, kuriuos laikas integruoti ir transformuoti į šviesą.

 

Šis vaizdo įrašas kviečia žiūrovą tapti gyvu pavyzdžiu, kas įmanoma, kai nustojame kovoti su sena sistema ir pradedame kurti naują per savo vidinę ramybę. Wendy Kennedy ir Plejadiečių perduodama išmintis skatina savimeilę ne kaip egoistinį aktą, o kaip būtiną rūpestį savo energija, kad galėtume būti naudingi tiek sau, tiek visai kolektyvinei sąmonei. Tai vilties ir įgalinimo žinutė, primenanti, kad mes esame čia tam, kad tyrinėtume šią unikalią realybę ir kartu augtume į vis didesnę meilę bei supratimą.

 

Prikabinu ir patį įrašą, gal kam surezonuos.

 

Maištinga Siela