Filmas: "Bjaurusis aš 2" / "Despicable Me 2"

Sveiki,

Animacinis filmas „Bjaurusis aš 2“ (Despicable Me 2) (2013) yra tikriausiai vienas iš nedaugelio animacinių filmų tęsinių, kurių kokybė, idėjos ir sumanymai nenusileidžia savo pirmtakams, kaip antai su niekada neišsenkančiu „Ledynmečiu“. Regis, „Bjaurusis aš 2“ yra dar vienas pavyzdys paneigiantis faktą, kad antroji dalis būtinai jau turi būti prastesnė. Mano nuomone, šie du filmai yra lygiaverčiai.

„Bjaurusis aš 2“ vėl mus nukelia į „blogiuko“ pasaulį, kuris gerokai pakitęs nuo ankstesnės dalies, dabar „blogiukas“ tapo tėvu ir verčiasi uogienės rinka, tačiau blogio ir gėrio pasaulis jį vėl išprovokuoja grįžti į savo ankstesnę „profesiją“, į kurį įsitraukia mergaitės – Margo, Edita ir Agnė. Puikiai dubliuotas angliškai, tiek sėkmingai ir lietuviškai. Antroji dalis „blogiuką“ suveda su ugniaplauke spec. agente ir šiedu įsimyli, vėliau tenka gelbėti vienas kito gyvybes, kaip ir įprasta telenovelėse...

Pokštų ir juokingų išdaigų čia netrūksta, filmų kūrėjai dar neatrodo išsikvėpę ir vis pateikia šmaikščių, tačiau nepasakysi, kad originalių juokelių, kuriuos pagyvina puikūs aktorių balsai ir intonacijos. Vienas juokingiausių nutikimų šioje dalyje, tai tikriausiai būtų višta Veronika, kuri demonstruodama savitą charakterį sukuria išties netikėtą juoko magnetą. Visą kitą pirmosios dalies žiūrovai turėtų puikiai atpažinti ir pratęsti pirmosios dalies triumfą.

Kažkodėl net neabejoju, kad po kelėtos metų sulauksime ir trečiosios dalies. Kritikų nesumenkintas, žiūrovų simpatijas ir mano palankų žvilgsnį pelnęs „Bjaurusis aš 2“ bus puiki vakaro arba popietės pramoga visai šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDB:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Naktinėjimai. Ekonomikos detektyvas

Sveiki,

Šią akimirką, kai rašosi ši eilutė, greitai bus trečia nakties. Klausausi retro muzikos, tačiau dar miegoti nesiruošiu. Pasižiūriu, ką veikia „lėlių namelis“ kitapus gatvės, o ten trijuose butuose dega šviesos – viena už mėlynų rotelų, kita už vazonais nukrautos palangės, bet ten tikriausiai šeimininkai pamiršo išjungti šviesą, o gal atėjo netikėti svečiai, nors tuo labai abejoju, todėl sugertuvės dar nesibaigė arba baigėsi tuo, kad ranka nebepasiekė elektros jungiklio. Trečiajame tyliai kaista stalinė lempa, bet prie stalo nieko nematau. Viskas naktį tylu ir tyku.

Tualete tupėdamas aptikau šampūno buteliuką ir ilgai galvojau, ar šis šampūnas geras ar prastas ir kodėl aš jį įsigijau, būtent šį buteliuką, o ne kitą. Susiradau, kad MADE IN ITALY ir mechaniškai nusprendžiau, kad šis šampūnas geras. Kodėl? Kad itališka produkcija patikima? O kas yra patikima iš Italijos? Automobiliai? Jų dalys? Avalynė iš Milano? Makaronai verdant nesulimpa kaip lietuviški? Kas pasakė, kad itališka produkcija yra gerai kaip ir vokiečių daiktų patvarumas, kaip BOSH buitinės technikos garantas, o jau lenkų tai toks šūdas didžiausias, nesvarbu, kad ten vokiečiai pastatė filialą ir veža tuos pačius produktus, kurie, perkirtus Lenkijos siena, staiga tampa atliekomis. Pamaniau, kad šis šampūnas tikrai neturėtų būti geresnės už žaliąjį ir lietuvišką „Dilgėlių“ šampūną. Šalies pavadinimas, žiūriu, veikia kaip koks štampas, tokiu būdu galima suvartoti bet kokį šūdą ir manyti, kad suvalgei, priglaudei, užtepei patį kokybiškiausią marmaliodę ant savęs, į save, prie savęs. Globalizacijos kičas. Juk ir mes manome, kad lietuviškas pomidorų padažas daug geresnis už rusišką, jau vien ant pakuotės kirilicos rašmenys gali atbaidyti, na, aišku, jei gali rinktis produkto kainų ir vertės pasaulyje.

Uostamiesčio vitrinoje mačiau čigoniško stiliaus moterišką rankinę, kuri kainuoja tiek, kiek gauna vidutinis mokytojas per mėnesį ir dar daugiau, žodžiu, virš 3 tūkstančių TAŠĖ su spalvotais ir mergaitiškais stikliukais, pagaminta tikriausia toje pačioje Italijoje, bet produktai atvežti iš tos pačios pamotės Kinijos, o iš Azijos atkeliavusi visų vadinamoji „padielka“ kažkodėl tampa jau prasta Gariūnuose, nors TAŠĖS plyšta vienodai. Šalis, kokybė ir kaina – mes patikime kiču.

Visai kaip ir su kava, net juokėmės, kai ant pakuotės rašo „Itališka kava“, tada ėmėmės detektyvo, kadangi kilmės šalis Brazilija, bet ant pakuotės nė vieno sumauto itališko ar portugališko žodžio. Veikiau lenkiškai pirmu šriftu užtepliota. Aišku, italų firma atsigabena pupeles iš Brazilijos, savo šalyje jas sumala, po to veža į Lenkiją, kur patogus išpilstymas Rytų rinkai, ten išpilstoma, bet Lietuva su ta kava neturi jokio sąlyčio, nes ją platina firma iš Latvijos, taigi Ryga importuoja beveik kaip savo produktą, nurodydami lenkų fabrikus, nors etiketėje parašyta, kad pagaminta Italijoje, nors pupelės užauginamos ir subrandinamos Brazilijoje. Galvojame, kad ši kava šūdas, lenkai vėl viską sukniso, nors tas pats produktas iš Italijos būtų kur kas geresnis, aišku, tariamai.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Kad laikas man eiti miegoti, nes jau pradedu svinguoti žodžiais ir mintimis. Labanakt visiems, kurie tiki kiču ir visiems, kurie abejoja.

Kas dabar stebi mano langą, tai turėtų jame pamatyti išjungiant šviesą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius" / "Paris"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiemet tikriausiai sumušiau filmų apie Paryžių žiūrėjimo skaičių. Štai dar viena gan vykusi juosta, kuri stačiai taip ir vadinasi „Paryžius“ (Paris) (2008), kuriame pasirodo patys ryškiausi tarptautinio mastu žinomi prancūzų kino aktoriai. Apie Paryžių yra sukurta begalės filmų, bet visi jie vienaip ar kitaip kalba apie žmonių santykius. Miestas neretai būna žmogaus liko dalis, šiame filme tai akivaizdžiai pademonstruota, kaip ir filme „Aš tave myliu, Paryžiau“ ar W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ ir t.t.

Po vieną didžiausių Europos miestą klaidžioja daugybė žmonių su pačiais įvairiausiais likimais, kurie prasilenkia sankryžose, universitetuose, pasimato kavinėse. Šiame filme susieina kelios siužetinės linijos – istoriko simpatija studentei, brolio mirtina širdies liga ir nauja meilė atrasta turguje, afrikiečio emigracija į Prancūziją... šis filmas – tai stebėjimas pro langą ar balkoną į tuos žmones, kurie praeina pro šalį. Filmo patosas gan lengvas, čia nerasite taip meistriškai su įtampa surėdyto filmo kaip antai „Babelis“, nes vienaip ar kitaip visi filmai, kur pats Paryžius veikia kaip personažas, įgauna savaiminį lengvumą, kad ir kokius sudėtingus likimus bandytų papasakoti.

Puiki aktorių gausa, atpažįstami prancūzų aktoriai leido patirti tą puikų džiugesį, kada sutinki juos naujuose amplua. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad filmai apie šį miestą visi yra geri, tik kad jie vienaip ar kitaip pradeda kartotis savo idėjomis, belieka tik vis kiti režisieriai ir kitokios siužetinės aplinkybės. Ar tik kinas, kalbėdamas apie šį meilės miestą, kartais netampa vienspalvis ir monotoniškas? Kad Paryžius puikus ir nuostabus, tą tikriausiai visi žino, o šis filmas tik dar kartą patvirtina šią tiesą, tik kodėl pvz. Vilnius negalėtų būti lygiai toks pat stebuklingas ir kupinas likimų? Manding, Paryžius niekada nebus išnagrinėtas nuo A iki Z, nes miestai kinta, kinta ir kinas, todėl labai tikiuosi, kad dar išvysiu filmą apie Paryžių, bet visiškai kitokį, ne tokį intymiai turistinį, nes filmas labiau priminė gidą po paryžiečių likimus, kurie labai mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių likimų. Šiaip filmo labai ypatingu nepavadinčiau, tačiau jis neša šviežumo ir lengvumo poveikį, beveik kaip mėtos po sunkių ir įtemptų dramų. Tai filmas apie vėją, kuris draiko mus po miestus kaip rudeninius lapus, tuo jis ir žavus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas" / "The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford) (2007) yra puikiai pripažintas tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų. Baisiai ilgas ir nepatogus filmo pavadinimas ne veltui skamba kaip kokia sensacinga laikraščio antraštė, mat, visas filmas labiau primena žurnalistinį psichologinį detektyvą – filmas visgi pastatytas pagal romaną. Filmas taip pat nemenkos apimties – daugiau nei pustrečios valandos ir toli gražu graudulinga „Titaniko“ meilės istorija nedvelkia.

Šis filmas man pasirodė išties neprastas, gal kiek preciziškai ištęstas, tačiau pasakojantis gan rimtą ir vyrišką istoriją apie JAV kriminalinio pasaulio istorijos žvaigždes. Dabar pagalvojau, kad beveik visi didieji nusikaltėliai turi po savo biografijos ekranizaciją. Ši istorija taip pat sunkiai įtikėtina, tačiau geras siužetas, įdomūs personažai ir charakteriai užvilko mane ant istorijos ir visą laiką vaikščiojau plonu ledu. Įdomiausias šio filmo dalykas ir pagrindinis klausimas, ką pamatė žymusis nusikaltėlis šiek tiek „adaptuotame“ jaunuolyje? Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta mirtis? Stiprios psichologinės scenos keičia viena kitą ir vidinė įtampą, kurią tikrai puikiai pasiekė režisierius trykšte trykšta per ekraną. Puikusis Brad Pitt vėl įrodė, kad yra puikus aktorius ir jo būvimas kadruose ir įsijautimas į vaidmenį tiesiog meistriškas.

Visgi filmas labai ilgas ir užtęstas, kai kurios scenos, turint galvoje, kad filmu norima atvaizduoti tam tikrą Amerikos kriminalinio pasaulio gyvenimą, pasirodė pernelyg teatralizuotos, ypatingai Džesio mirties scena, kurią vėliau žudikai perneš į teatrą. Vieną įspūdingiausių scenų yra gyvačių galvų kapojimas – baisiai bijau šių padarų. O šiaip filmas tikrai vykęs. Va, ant liežuvio galo sukasi ir kiti filmai su kuriais norėtųsi palyginti šią juostą, tačiau kol kas niekas neateina, tačiau tokio tipažo juostų tikrai esu matęs. Depresijos ir grubumo apsėstas nusikaltėlis jus įsuks į ilgą ir įdomių filosofinių klausimų keliantį pasaulį. Bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti jau vien dėl Pitt‘o vaidybos meistriškumo. Kostiumai, detalės, muzika yra viskas vietoje. Filmo nerekomenduočiau tik tuo atveju, jeigu jums kriminalinio pasaulio vaizdiniai jus atstumia, o ir man pačiam prireikia nemažai laiko nusiteikti tokioms ilgoms šiurkščioms juostoms, bet ką jau padarysi, buvo verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motociklininko dienoraštis" / "Diarios de motocicleta" / "The Motorcycle Diaries"

Sveiki, brangieji,

Kažkada labai seniai teko pamatyti tik pusę šio filmo, tad ryžausi pamatyti visą „Motociklininko dienoraštis“ (The Motorcycle Diaries) (2004). Lotynų Amerikos kinas nusprendė ir vėl pašlovinti vieną žymiausių savo revoliucionierių Ernestą Guevara. „Motociklininko dienoraštis“ mus nukelia į Guevaros jaunystės dienas ir iš jo draugo prisiminimų atgamina ypatingą kelionę per Lotynų Ameriką motociklu iš Argentinos iki pačios Venesuelos. Ši kelionė nepaprasta, kadangi būtent joje Guevara pamato, kaip naujoji santvarka žemina žmogų, kaip kapitalizmas išstumia indėnus ir užgrobia jų žemes ir turtą. Būtent ši kelionė pakeičia vaikino mąstymą ir pripildo jį ryžto kažko griebtis, kad šis pasaulis pasikeis. Biografinis filmas išties neprastas, jame atsiveria Lotynų Amerikos gamtos grožis ir skaudūs socialiniai smūgiai, atsiveria platus ir giminingas internacionalinis lotynų amerikiečių bendradarbiavimas, įvairūs žmogiškumo faktoriai.

Vieną pagrindinių vaidmenų čia sukuria tarptautiniu mastu pripažintas meksikiečių kilmės aktorius Gael Garcia Bernal‘is, kurį kinomanai tikrai atpažįsta ir atranda pačiose įvairiausiuose juostose. „Motociklininko dienoraštis“ vadinamas kaip vienas geriausių šio aktoriaus pasirodymų didžiajame kine. Na, gal pačiu geriausiu jo vaidmeniu ir nepavadinčiau, tačiau kas paneigs, kad šiame filme jis pasirodė prastai? Puikus filmas apie gyvenimo permainas, susitupėjimą ir brandą. Visą filmą peržiūrėjau taip, kad Bernalyje nepamačiau to klasikinio Guevaros portreto, kokį mes esame įpratę matyti – barzdotą, rūkanti kubietiškus cigarus ir su kepure ant garbanų. Ne, šis Guevara visiškai kitoks ir sunku patikėti, kad tikrasis Guevara tikrai turėjo tokią didingą kelionę per savo gimtąjš žemyną.

Filmas turėtų daugeliui patikti, kam patinka biografinės dramos, tik šią dramą dar būtų galima pavadinti ir tam tikra prasme nuotykių biografine drama. Guevera perplaukia upę, kurios dar niekam nepavyko perplaukti ir, kamuodamas astmos priepuolio, jis vis tiek pasiekia krantą tam, kad pakeistų Lotynų Amerikos veidą visiems laikams. Šiaip filmas rimtas, geras, su tam tikra dvasia, nepasakyčiau, kad sužavėjo, bet tam tikram vakarui, manau, jis tikrai turėtų kuo puikiausiai „sulįsti“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalienė" / "The Queen"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Karalienė“ (The Queen) (2006), kuris taip pat yra įtrauktas į filmų talmudą „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“. Aš esu šiek tiek priešingos nuomonės, ar šis filmas turėtų tupėti šioje „biblijoje“. Tikriausiai jei nei aktorės Helen Mirren pelnytas „Oskaras“ už geriausios aktorės vardą, filmas nebūtų sulaukęs tiek daug dėmesio, bet tikiu, kad save gerbiantys britai, kurie visais laikais buvo pamišę dėl savo karališkosios šeimos gyvenimų, tikrai matė ir regėjo šią juostą.

Filmas, mano galva turėjo pasakoti apie Elžbietos II – osios gyvenimą, tačiau filmas orientuotas visai į kitus dalykus. Ją pavadinčiau princesės Dianos įtakos atšvaitu. Žinoma, iš filmo sužinojau nemažai faktų ir britų monarchijos užkulisių, mat, anksčiau mažai domėdavausi jais, todėl buvo įdomu, kodėl monarchai šitaip nemėgo Dianos, nors ši pagimdė net du jų palikuonis. Žinoma, centrine figūra galima vadinti Elžbietą II-ąją, kuri atstovauja britų monarchijos tradicijoms ir skeptiškai vertina Tonio Bleiro modernizaciją. Visas filmas labiau remiasi į monarchijos bendradarbiavimą su visuomene per viešuosius ryšius. Toks įspūdis, kad Elžbieta II-oji užtemdyta tradicijų, nemato, kad pakitusiai visuomenei reikia atverti savo asmeninio gyvenimo detales. Princesės Dianos portretas šiame filme be galo ryškus ir beveik prilygsta Elžbietai II. Ir visgi filmas apima labai mažą šios asmenybės laikotarpį, praktiškai Britanijos politinių permainų laikotarpį ir Princesės Dianos mirtis, praktiškai 1997 –ieji metai, kurie šiai šaliai atnešė milžiniškas permainas.

Taip, aktorių vaidyba puiki, nors tai jau ne pirmas atvejis, kada statomi filmai pagal britų karalius ir politikus aktoriai nuplėšia „Oskarus“ – prisiminkime Meryl Streep „Geležinė ledi“, Colin Firth „Karalius kalba“. Filmo nepavadinčiau įspūdingu, bet jį žiūrėti buvo įdomu, nors jame užfiksuota maža Elžbietos II-osios dalis, tačiau labai svarbiu momentu. Filmą vertinu palankiai, bet ne tiek, kad žiūrėčiau įsižiojęs ir springčiau liaupsėmis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šnipinėjimo malonumai

Sveiki, mielieji,

Paskutiniu metu daug šnipinėju. Tiesiog kas rytą ir kas vakarą su kava ar vyno stiklu pasirėmęs į palangę stebiu kitapus gatvės esantį penkiaaukštį ir jo gyventojus. Niekada negalėjau patikėti, kad tai taip smagu. Tiesiog labai įdomu. Dabar jau pamenu langus, kas kame gyvena, pvz. trečiame aukšte yra stambi moteris, kuri langą nukrausčiusi senais moliniais vazonais su kalijomis ir visada užtraukia užuolaidas, netgi dienomis. Ji man ne tiek įdomi, mat, slepiasi. Kur kas įdomesnė apačioje gyvenanti šeimyna, kuri neturi užuolaidų, tik roletus, todėl sutemus galima per jų langą drauge su jais žiūrėti televizorių – matosi puikiai. Įdomus ir tas jaunuolis, kuris visada mėgsta išėjęs į neapstiklintą balkoną su chalatu parukyti, trypčiojant nuo šalčio kandžiojimo.

Šįryt, gerdamas kavą su pienu, pamaniau, kad visas namas primena lėlių namelį, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį ir vienas apie kitą tiek mažai žino, o gal net nieko nežino, nežino, kad jaunuolis su chalatu mėgsta rytais ilgai masturbuotis, atsidengęs antklodę, o šalimais bute gyvenanti močiutė pro langą išmeta maisto sulaukėjusioms katėms. Tai nepaprastai įdomu. Žmonės akvariume. Skamba kaip iš fantastikos, bet žinokite, kad galbūt ir jus kažkas stebi iš kitos gatvės pusės pro langą. Ir tai galiu būti aš arba bet kuris kitas. Labai įdomu. Lėlės namuose. Žmonės akvariumuose.

Jūsų Maištinga Siela