Filmas: "Sala" / "Ostrov" / "Остров"

Sveiki,

Šiandien labai trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Sala“ (rusi. Ostrov) (2006), kurį taip seniai troškau pasižiūrėti. Vakar kaip tik norėjosi kokio nors filosofinio ir meditatyvaus filmo ir „Sala“ buvo kaip tik tas filmas, kuris turėjo išgelbėti mano vakarą.

Rusų kinas vis dar nemiręs, o tarp gausybės mazuto kasmet švysteli vienas kitas brangakmenis, taip galbūt galima pasakyti ir apie filmą „Sala“, kuri tęsia senas Tarkovskio kino tradicijas – gražūs ir gilūs gamtovaizdžiai, svarbus tylėjimas ir tylumoje išreikšta nuotaika, filosofinė mintis, gausu kinematrografinio lyrizmo ir pan. „Sala“ pilna niūrių vaizdų, šalto, žiemiško ir niūraus gamtovaizdžio, kuris padeda sukurti skurdžią aplinką, kurioje režisierius išdrįsta ginindamas sielą kalbėti apie tikėjimą, bausmę, atgailą, atpirkimą – iš esmės Dostojevskio romanų kertinius akmenis.

Keistas įspūdis, kurį sukėlė „Sala“, buvo toks, kad vaizdai buvo užtęsti ir pilni ceremonijų, gėlos, skausmo, ortodokso krikščioniškų smilkalų, kurie mane sunkiai veikė, norėjosi, kad filmas kuo greičiau pasibaigtų. Nors mėgstu tokio tipažo filmus, „Sala“ mane veikė ypatingai sunkiai, negalėjau susikaupti, galutinai įsijausti į filmo aplinką ir pasiduoti idėjai, nors pati idėja gana aiškiai rutuliojama – nuodėmė gali išgelbėti pasaulį ir sielą, jei dėl jos gailimasi. Labai įdomus buvo skurdaus senuko (pagirtina vaidyba!) asmens peizažas, kuris atpirkinėjo nesamą kaltę daugiau nei 30 metų ir savotiškoje taigoje turėjo stebuklingų galių, galima sakyti, buvo šventasis, apie kurį pasaulis beveik nežinojo. Pirmąją filmo pusę netgi smerkiau šį senuką, nes jis atrodė šarlatanas, kuris persunktas atgailos ir čia pat kuriamų sofistinių apgaulių, kuriais patiki naivūs į salą atplaukiantys bėdų prispaust žmonės, tačiau tik vėliau skurde ir atšiauriame Rusijos gamtovaizdyje išryškėja šio žmogaus filosofija, nors gydymo bei dvasiniai patarimai ir atrodo gana prieštaringi, netgi kai kuriais atvejais žiaurūs.

Filmas pilnas filosofijos, leidžiančios apmąstyti nūdienos vertybes, vėl prisiminti atgailą ir tikėjimą, tačiau kaip filmas jis kai kuriems gali pasirodyti gan slegiantis, niūrus. Manęs filmas „nepagavo“, nors tikiu, jeigu būčiau žiūrėjęs kitomis aplinkybėmis, šis filmas būtų suskambėjęs visai kitomis gaidomis. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8

Jūsų Maištinga Siela

Viljamas Šekspyras. Sonetai

Sveiki,

Norėjau pasidalyti kai kuriais Viljamo Šekspyro sonetais, kuriuos iš anglų kalbos išvertė Aleksys Churginas ir kuriuos 2002 metais publikavo leidykla „Rumduva“. Iš viso Šekspyras parašė 154 sonetus, kurie tapo neatsiejama pasaulinės literatūros dalimi, o lietuvių kalboje turime tris skirtingus vertimus – Sigitas Gedos, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir, žinoma, Aleksas Churginas.

–98–

Mes išsiskyrėme tuo metu, kada

Gegužės audė margą skraistę savo,

Kai juokės atjaunėjusi gamta

Ir net Saturnas šoko ir dainavo.

Tačiau manęs nedžiugino visai

Nei rožių tvaskančių kerai raudoni,

Nei saulė, nei lakštingalų balsai –

Vasarvidžio naktų saldi svajonė.

Leina, balta kaip sniegas lelija

Šypsojosi, linguodama nuo vėjo,

Bet mano žvilgsnis rūškanas joje

Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,

Man tebebuvo šalta ir gūdu...

–99–

Aš nupeikiau pavasario žibutę:

Kam iš tavęs tiek dovanų retų

Pasiglemžė jinai ir nori būti

Skaistesnė ir svaigesnė negu tu.

Lelijos vagia tavo rankų grožį,

Mairūnuose – tavų plaukų spalva.

Iš gėdos dega purpurinė rožė,

Iš baimės bąla sesė jos gelsva.

O toji, rausvažiedė, tau nuo lūpų

Pagrobė kvapą dangišką... Tačiau

Bevagiliaujant kirmis ją užklupo

Ir nori nugalabyt kuo greičiau.

Žiūriu ir suskaičiuoti negaliu

Margų plėšikių – kvepiančių gėlių!

–154-

Amūras kartą pamiškėj miegojo,

Palikęs deglą smilkstantį. Ūmai

Smagus būrelis nimfų greitakojų

Iš tankumyno iškėlė linksmai.

Viena jų, apveidi, guvi mergaitė,

Suprato, kas čia guli po medžiu,

Ir nuginklavo miegantį dievaitį,

Kurs tiek skaičių sudegino širdžių!

Ji panardino deglą į upelį, –

Skaidrus vanduo įkaito kaip ugnis.

Ligas visokias puikiai gydo jis,

Tik man vienam pagelbėti negali.

Aistra įšildo vandenį, bet nieks

Juo atvėsinti meilės nepajėgs.

–143–

Kaip kartais šeimininkė apsukri,

Nebegalėdama sugriebti gaidžio,

Palieka vaiką aslos vidury

Ir bėgti paskui bėglį pasileidžia,

O vargšas kūdikis be paliovos

Mėgina savo motiną pavyti,

Kuri po gryčią laksto be galvos

Visai pamiršus verkiantį mažytį, –

Taip tu lakstai šiandieną paskui tą,

Kurį sugaut svajoji... Tuščios godos!

O mano meilė verkia atstumta

Ir nesulaukia iš tavęs paguodos.

Sugrįžki pas mane, tave meldžiu,

Man ašaras nubrauk švelniu žodžiu!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Princesė Diana" / "Diana"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Princesė Diana“ (angl. Diana) (2013), kurią labai žaibiškai spėjo į miltus sumalti tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai. Vos tik išgirdau, kad Naomi Watts įkūnys princesę Dianą ir išvydau pirmąsias nuotraukas iš filmavimo aikštelės, pamaniau, kad aktorė tikrai bus nominuota „Oskarui“. Juk šiaip ar taip tendencija labai paprasta – biografinių dramų aktoriai susišluoja pagrindinius apdovanojimus, tačiau pasirodžius pirmiesiems atsiliepimams apie „Princesę Dianą“ teko gerokai nusivilti, filmas visiškai neatitiko visuomenės turėtų lūkesčių.

Su ta neigiama inercija apie šį filmą ir sėdausi į seansą, kad pats įvertinčiau juostą. Sudėtinga žiūrėti tikrai nebuvo, nes man asmeniškai labai patinka Naomi Watts ir išvysti troškau jos naująjį amplua, nesvarbu, ką sako kritikai ir kiti žiūrovai. Pats filmas visgi nėra toks prastas, kaip apie jį vis kalbama, priešingai – įdomūs princesės Dianos gyvenimo užkambariai, apie kuriuos menkai ką ir težinojau. Filmas iš esmės pasakoja tik apie du paskutiniuosius princesės gyvenimo metus iki lemtingos autokatastrofos Paryžiuje (1995-1997). Filmo kūrėjams visgi svarbiausia buvo papasakoti ne apie pačią princesę ir jos asmenybę, bet pademonstruoti sudėtingą meilės istoriją tarp indų kilmės daktaro ir princesės Dianos. 

1995 metai lemtingi princesei, kadangi ji pasitraukia iš monarchų ir skandalingai skyrėsi su princu Čarlzu. Tuo metu ėdri spauda ją persekioja ant kiekvieno kampo, todėl meilės istorija smarkiai įtakota visuomenės spaudimo ir kvailomis bulvarinėmis interpretacijomis, žmonių meilė prieš visuomenės veidrodį. Princesė Diana išgyvena didžiulį spaudimą, o kartu ji tampa ir žmonijos numylėtine, dosni labdaromis ir kelionėmis už taiką pasaulyje. Filme iš esmės trūko didesnio mosto apie Dianos asmenybę, nes papasakota daugiau tik meilės istorija, tačiau iš esmės neatrodo, kad filmas būtų užčiuopęs tikrąją Dianą. Techninė filmo dalis taip pat abejotina, o vaidyba, nors N. Watts ir labai stengėsi, ji neatrodė kaip princesė Diana, veikiau kažkokia kita moteris panaši į ją. Pati aktorė yra užsiminusi, kad iki beprotybės analizavo Dianos vaidmenį ir ji rinkosi labiau interpretuoti, o ne kopijuoti Dianos įvaizdį, nusižiūrėtą iš išlikusių vaizdo įrašų. N. Watts tikrai nėra atsakinga už nesėkmingos juostos atsiradimą, sakyčiau, didžiausia klaida pačių filmo kūrėjų, jų pasirinkimas vaizduoti tik tokią Dianą – sentimentalią, jautrią, minkštaširdę, o didieji jos darbai pasiliko kažkur užnugaryje.

Filmas „Princesė Diana“ neturėtų būti paskutinis filmas apie vieną populiariausių visų laikų pasaulio moterų. Manau, ateityje tikrai atsiras norinčių, liaudiškai tariant, „perspjauti“ šį filmą ir atskleisti sudėtingesnę Dianos asmenybę. Aišku, filme trūko bendros energetikos, atmosferos, karališkosios šeimos pusės pavaizdavimo, paimta per maža Dianos gyvenimo amplitudė, tačiau kalbant tik smulkmeniškai, „Diana“ nėra jau toks prastas filmas, jeigu tik žiūrėsime iš jos sudėtingai besirezgančios meilės istorijos prieš žūtį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela