Chorų karai 2011 - septintosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmų, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki visi,

Kažkaip pavėluotai, bet vis tiek skubu trumpai aptarti praėjusios savaitės „Chorų karų“ pasirodymus. Šįkart choras pristatė po dvi dainas, vieną naują, o kitą iš senesniojo repertuaro. Taigi skubu aptarti tik naująsias dainas:

Burgundiškasis Kauno Choras:

Žinot, dievinu tango, tad labai nustebau, kai pasirodė pradžioje ši muzika, tačiau viskas baigiasi „Abbos“ stiliuku. Sunku pasakyti dabar ar patiko, nes negaliu pasakyti, kad ir nepatiko. Dainuota buvo lyg ir gerai, šįkart labai šokta, kas chorams retokai pasitaiko. Danguolės šįkart neišvydome, bet ką padarysi. Choras atliko savo eilinį darbą, eilinį pasirodymą, tačiau manęs nei sužavėjo, nei sujaudino. 8.5

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Va čia tai daina! Dalia Teišerskytė yra pasakiusi, kad ši daina yra tobula ir ne kiekvienam ją dainuoti. Netiesa, kad negalima dainuoti tobulų dainų. Manau, choras ir šįkart labai stipriai pasirodė. Daina tiesiog viska reprezentavo ir daugiau nieko nereikėjo. Man tik norėjosi, kad daina būtų ilgesnė ir su dar ryškesne kulminacija. Silpnas 10.

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Šįkart ir vėl pristatau šį chorą, kadangi jie vieninteliai pateikė naują dainą ir antrajame to vakaro etape. Tokiame stiliuje šis choras lyg ir nėra buvęs, tačiau labai surizikavo pasirinkdami tokį „balalaikinį“ kūrinį, kokius neretai pasirenka Kauno choras, todėl smarkiai kirto per komisijos balus, jeigu šis choras būtų atlikęs senesnį „gabalą“, komisija būtų aukštus balus iškėlusi ir šis choras būtų pirmąkart tapęs savaitės lyderiu, tačiau dabar bendroje įskaitoje liko antri, o tai gali būti ir negerai, kadangi kitoje savaitėje visi balsuos už Lapatinsko arba Mikalausko chorus. Bet esmėje daina man nieko, tokia šiaip... 8.5

Oranžinis Alytaus Choras:

Stiprus ir visų mylimas kūrinys. Daug nekomentuosiu, bet man pasirodė šiek tiek visko per daug, toks chaosas, bet esmėje visai neblogai. 9

Ugnies Tauragės Krašto Choras:

Kūrinys tikrai pasirinktas geras ir stiprus, bet šįkart sutinku su komisija, kad vokalistės, ypač pirmoji, negalėjo pavežti viso to sunkumo, kitaip sakant, vokalas nepritempė. Šitą kūrinį, kiek pamenu, pernai Baltasis Šiaulių Choras taip pat atliko, bet labai jau chaotiškai. Tebūnie 8.5

Tiek šįkart.

Jūsų Maištinga Siela.

Viskas yra čia ir dabar

Sveiki visi,

Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmo, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vincas Krėvė - Mickevičius "Dangaus ir žemės sūnūs"

Sveiki visi,

Šiandien noriu iš savo varpinės pristatyti vieno didingiausių Lietuvos pasaulinio lygio, kas kad nepripažinto plačiai, rašytojo Vinco Krėvės kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“. Na, tenka sutikti, kad sunku kalbėti apie tokį mega Krėvės literatūrinį užmojį, kadangi pats kūrinys yra daugiasluoksnis, sudėtingos tematikos, kuri išlipa iš mums įprastinių lietuvių rašytojų klasikų kanonų, perlipa Lietuviškosios kultūrinius barus ir išeina į pasaulinio masto egzistencinės problematikos Kosmosą. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai biblijinė apysaka arba, kaip pats Liudas Gira įvardijo, biblijinis epas. Šį kūrinį, lietuvišką šedevrą Vincas Krėvė rašė visą savo gyvenimą ir, kaip yra manoma, parašė tik du trečdalius kūrinio. Nebaigtas kūrinys, kaip pats profesorius Albertas Zalatorius įvardijo, yra irgi simboliškas reiškinys.

„Dangaus ir žemės sūnūs“ tai Biblijos interpretavimas, kuris savo laiku Nepriklausomoje Lietuvoje būtų sukėlęs tikrą bombą, bet išėjo taip, kad pirmosios dalies publikacija nuvilnijo JAV – ose tik 1947 metais, jau Lietuvai besimaudant Stalino saulėje. Tai savotiška autoriaus interpretacija, kuri atskleidžia paties rašytojo dvasinius klystkelius, atradimus ir ieškojimus. Man asmeniškai abejojimo tema buvo pati artimiausia, galbūt aš pats su Krėve turiu kažką bendro? Galbūt. Abejojimu persunkti beveik visi pagrindiniai personažai – Baraba, Juhuda iš Hamalos, Jehuda iš Kerioto (Judo atitikmuo). Abejojimas Dievu ir tikėjimo kvestionavimas yra ta ašis, ant kurios dvejojantys personažai išgyvena dvasinės tiesos ieškojimo peripetijas. Taigi tokiu būdu „Dangaus ir žemės sūnūs“ yra labiau žemiškasis variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį, gal dėl to iš dalies harmoningą Ješuą (Jėzų Kristų) laikyčiau vos ne antraeiliu personažu, bet jo asmuo labai pasireiškia skaitant jau trečią ir ketvirtą fragmentuotas dalis, kurioje Ješua gundomas paties Šėtono dykumoje. Yra manoma, kad pirminiame teksto variante Šėtono „vaidmenį“ turėjo atlikti pats Juhuda iš Kerioto, tačiau jis pakito ir liko Kristaus išdaviku, nors kaip Zalatorius „Laisvė ir Literatūra“ veikale aiškina, jog Jehuda taip mylėjo Ješua, kad buvo pasirengęs jį išduoti tik tam, kad atsiskleistų jo dieviškosios galios, nes pastarasis manė, jog Ješua nepasiduos kareiviams.

Krėvė šiame kūrinyje plėtoja abiejų Juhudų ir Barabos portretus, kurių nėra labai akcentuota Naujajame Testamente, o tai iš Krėvės reikalavo ne tik lakios fantazijos, bet ir empirinių potyrių dievoieškoje. Aišku kūriniui labai didelės įtakos turėjo pati Krėvės asmenybė, jo gilinimasis į ne tik į krikščionybės ištakas, bet ir į rytų religijas. Taigi Krėvei tikėjimo prasmės paieškose nebuvo naujokas, o „Dangaus ir Žemės sūnūs“ yra kintančių nuotaikų ir interpretacijų kūrinys, kuris ženklina šio rašytojo asmeninę patirtį. Šalia abejojimo temos taip pat plėtojamos ir gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės nusivylimo, Dievo kantrybės temos. Visoje šioje terpėje labiausiai išvystytas karaliais melecho Erodo paveikslas. Jo tragizmas prilygsta kitiems Krėvės kūriniams kaip antai „Šarūnas“ ar „Skirgaila“. Erodo tragizmas pasireiškia dviejų skirtingų kultūrų sandūroje. Pats Erodas priklauso graikiško – romėniško stabmeldystės pasauliui, todėl šis karalius yra išsilavinęs, nes jis į Izraelį neša civilizaciją, nori pagerinti žmonių būtį, tačiau žydai čia vaizduojami konservatyvūs, jie neskiria religinių įsitikinimų nuo kultūrinių reiškinių, todėl jie pasmerkti netobulėti. Tarp šių dviejų ugnių atsidūręs Erodas neišlaiko įtampos, jis sudvejoja savo racionalumu, kadangi nori valdyti šį kraštą ir siekti garbės, tai susigundo pasirodytos žvaigždės aiškinimais ir ima ieškoti ką tik gimusio Ješua. Galiausiai Erodas tiek paklaiksta, kad mes sužinome, jog jo paliepimu buvo nužudyta žmona dėl lengvabūdiško gyvenimo, galiausiai miršta ir pats Erodo sūnus. Čia Krėvė Erotą parodo ne tik kaip karalių, bet kaip vyrą ir tėvą, jo besiblaškančią tapatybę tarp karališkos puikybės ir žmogiškojo silpnumo.

Aišku, čia taip pat plėtojami, kaip jau sakiau, ir kiti personažai. Daugiausia vietos skirta Jehudai iš Kerioto, kuris, sakyčiau, įkūnija paties autoriaus abejojimo ir dievoieškos kelią, nusivylimu ne tik aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi pačiu. Ką Krėvė visu šiuo kūriniu nori pasakyti? Jis sako, kad tikrasis tikėjimas vis dėlto gimsta žmogaus viduje, širdyje ir kad Dievo namai yra kartu ir Žemėje, kad čia reikia vienytis ir kurti Rojų, užuot klaidingai peršant Kerštingojo ir Rūsčiojo Dievo interpretacijas. Krėvė sako, kad religinės dogmos yra ginklas kariauti, ginklas panaudoti prieš nekaltuosius, todėl yra labai svarbu suvokti, kad dogmos, doktrinos tėra tik vaikam, kurie turi išmokti vaikščioti tikėjimo pasaulyje, o vėliau žmogus pats turi atverti tikrąjį, savitą ryšį su Dievu. Štai, kodėl į religiją žiūrių nepatikliai, nes religija nieko bendro neturi su pačiu tikėjimu, tą mums šįkart įrodo ir Juhuvos personažas.

Na, tenka pripažinti, kad nesitikėjau, jog Krėvė turėjo tokį didžiulį ir labai įdomų užmojį, todėl labai džiaugiuosi, jog pasiryžau įveikti šį „talmudą“, nes apimtis kūrinio nėra jau tokia ir maža. Apskritai, keistas paradoksas, kad mokykloje Krėvė pristatomas kaip „Raganiaus“ kūrėjas, nors prilygsta pačiam Hermanu Hessei, kuris vėliau parašė „Sidhartą“, o štai Krėvė pirmiau parašęs „Pratjektabuda“ pasauliui beveik niekam nežinomas, sakyčiau, beveik nežinomas arba žinomas labai siaurai pačioje Lietuvoje. Taigi siūlau Jums iššūkį – perskaityti Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ kaip ypač įdomų, sudėtingą, intelektualinį kūrinį, kuris laikytinas, mano galva, ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio literatūros auksinio fondo dalyte.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgo plauko istorija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Ilgo plauko istorija“ (Tangled) (2010 m.). Seniai bežiūrėjau animacinio žanro filmo ir buvau pamiršęs, kaip tai „faina“! Na, po rimtų, įdomių filmų šis animacinis filmas buvo tarsi vandens gurkšnis, kuris nuskalavo stemplę. Labai daug reikšmės turi ir pats filmo profesionalus įgarsinimas, ne vien tik monotoniškas skaitymas kaip antai mėgsta įgarsinti mūsų televizijos filmus ir serialus. Šis animacinis filmas kovo mėnesį Lietuvos kino teatruose buvo nepralenkiamas ir surinko daugiau nei 1 milijoną litų ir tapo kovo mėnesio populiariausiu filmu.

„Ilgo plauko istorija“ – tai pasakos „Auksaplaukė“ atpasakojimas ir kartu interpretavimas, tad siužeto nebereikia nė pasakoti. Dievaži, žiūrėjau ir juokiausi. Taigi filmas patiks visiems, kuriems patinka animacinio visai šeimai skirto filmo žanras. Jeigu Jums patiko „La troškinys“, „Šrekas“, „Ledynmetis“, tai net neabejoju, kad iš „Ilgo plauko istorija“ turėtų Jums patikti. Tai lengvo turinio lengvas pasakojimas. Gražiai nupiešta, pakankamai optimistiškai nuteikiantis, juolab, kai per TV rodomi smurtiniai animaciniai serialai gali ir iš proto išvesti, tai „Ilgo plauko istorija“ vėl sugrąžina mus į Volto Disnėjaus pasaulį ir leidžia mėgautis gražiais pieštiniais personažais ir siužetu. Šįkart ir vėl įgarsinimas visai vykęs. Žodžiu, rekomenduoju visiems, kas norite praleisti linksmai ir nuotaikingai laiką.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš taip pat"

Sveiki visi,

Pernai „Kino pavasaryje“ nuvilnijo vienas ispanų kino filmas „Aš taip pat“ (Yo tambien) (2009 m.). Na, šis filmas, kaip pats supratau, Ispanijoje buvo įvykis, kadangi abu pagrindiniai aktoriai Lola Duenas ir Pablo Pineda gavo Gojos (Ispaniškojo „Oskaro“) apdovanojimus. Kai kas komentavo, jog pagrindinė aktorė labai nežavi, nesimpatinga ir filmas praėjo neįdomiai, tačiau noriu paprieštarauti, jog Lola suvaidino Lauros vaidmenį tikrai profesionaliai ir gerai. Pats filmas yra nekomerciškas ir nekasdieniškas, kadangi pagrindinio vaidmens atlikėjas iš tikrųjų serga Dauno sindromu. Apskritai tai pirmasis meninis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Dauno sindromu segantis žmogus. Pats aktorius yra pirmasis Europoje su Dauno sindromu įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir už Danielio „Aš taip pat“ filme gavęs prestižiškiausius apdovanojimus.

Taigi filme pasakojama įdomi meilės istorija, kada maištingoji Laura įsimyli Dauno sindromu sergantį Danielių, tačiau viduje nepuoselėja didelių vilčių, kadangi su tokiu žmogumi perspektyvos gyvenime mažos. Danielis taip pat įsimyli Laura, nes ji kitokia, jai nerūpi, kad jis sergantis, tačiau suvokia savo problemą ir dėl to labai kremtasi. Iš tikrųjų tai labai gyvas, tikroviškas filmas. Čia niekas neromantizuota, veikėjai kasdieniški su savo darbais, problemomis, skausmu ir atsipalaidavimo būdais. Laurai nieko nereiškia prisigerti ir pasidulkinti su nepažįstamu vyru, nes toks yra vienišos moters gyvenimas – darbas ir laisvalaikis su alkoholiu. Tokį gyvenimą gyvena daugiau nei pusę ispanų, todėl labai gerai, jog filmas nebuvo dirbtinai susintetintas, kai visi apsikabina, myli ir šypsosi, nors gyvenime taip nebūna. Atsikratęs muilo operos ir indų filmų saldumo, „Aš taip pat“ filmas apnuogina skaudžią nepagražintą kartais monotonišką kasdienybę.

Labai įdomu, kaip vyko kūrybinis darbas, nes filmas tikrai neblogas, stiprus, aktoriai padarė didžiulį darbą. Dauno sergantys žmonės nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į paprastus žmones, kad juos taip pat įleistų į klubus ir t.t. Filme nuskamba kitokios gaidos, kai imama ir sulaužomi standartai ir moteris su 46 chromosomom gali pamilti Dauno sindromu sergantį vyrą, o šis vyriškis turi lygias teises kaip ir visi kiti vyrai mylėti. Tai filmas, kurį verta pamatyti visiems be jokio išskirtinumo.

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuo pradžių iki pabaigos"

Sveiki visi,

Visai neseniai turėjau progos pažiūrėti brazilų kino filmą „Nuo pradžių iki pabaigos“ (Do comeco ao fim/ From begining to end) (2009 m.). Na, egzotiškos šalies nelabai egzotiškas filmas, nes panašaus „stailo“ filmus kuria prancūzai. Neprisimenu, ar apskritai esu kažką žiūrėjęs braziliško, bet ausys linko besiklausant keistos portugalų kalbos, tačiau pripratau, juolab, kad padėjo angliški subtitrai. Keista, apie šį filmą nieko lietuviškai nerasta nė žodelyčiu, tai džiaugiuosi, jog interneto platybėje įminsiu naują lietuvišką pėdą.

Filmas labai jau kontraversiškas, žiūrėjau ir svarsčiau, kokie jausmai valdo mane, žiūrint tokios tematikos filmą, bet išžiūrėjau, nenumiriau ir nesibjaurėjau. Filme kalbama apie dviejų brolių meilę, kuri perauga įprastinius šeimos rėmus ir tampa keista. Sunku būtų pasakyti, jog meilė homoseksuali, taip, nes tos pačios lyties atstovai, bet giminystės ryšiai tokią meilę turėtų įvardyti specifiniu žodžiu, kurio šiuo metu nerandu. Filmas gan paprastas, turiu galvoje režisūrinius sprendimus, kameros judėjimą ir t.t., nieko naujo neišrasta nuo caro maro laikų, pastatymas taip pat primityvokas, tačiau stengtasi estetikos „prilaužti“ visai gražiose ir įdomiose erotikos scenose.

Kur kas įdomesnė pati istorija ir motyvacija. Dalis filmo pasakoja dviejų brolių vaikystės dienas, nekaltus žaidimėlius, keistą motiną apimančią nuojautą. Viskas gražu ir teisinga. Kita filmo pusė rodo suaugusius brolius, kurie pasiduoda aistrai. Galbūt pasigedau pačių pagrindinių veikėjų dramatizmo, kai jie suvokia, jog jie myli homoseksualiai ir jie yra broliai, filmas to nerodo, šios temos neliečia, o pereina prie primityvesnės dramos – pačių brolių meilės santykių. Vienu žodžiu, tikėjausi, kad filmas labiau zulins tapatybės klausimą mūsų nuostabioje „tolerantiškoje“ visuomenėje ir pačioje brolių šeimoje. Nieko panašaus.

Tačiau neįprasta tematika vis tiek filmą pakylėja į aukštesnį lygį. Ką reiškia mylėti brolį daugiau nei broliška meile? Meilė neturi tapatybės, lyties ir kitokio supratimo. Filmas potekstėje klausia, ar kaltas tėvų auklėjimas? Gal juos vaikystėje reikėjo išskirti, kad viskas būtų „normalu“? O kas yra normalu, o kas ne, kai žmogus įsimyli ne kūną, bet sielą ir su tuo nebando kovoti, nes kovoti su meile ir savo paties prigimtimi yra neįmanoma. Žiūrovas turi pats padėti tašką ir nuspręsti – smerktina tai ar ne? Nes kiek pats žinau Lietuvoje yra kraujomaišos šeimų, kurios laimingai tarpusavyje gyvena pilnavertį gyvenimą. Darau vėl išvada, kad meilė yra nepavaldi visuomenės nustatytoms normoms nei pagal lytį, nei pagal giminės ryšį. Vienintelė žmogaus prigimtis yra meilėti, todėl filmas kviečia matuoti visus reiškinius meilės matu, o ne racionaliu protu.

Įvertinimas: 7.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Aiškiaregė Vanga

Sveiki visi,

Kaip ir žadėjau, pridedu Jums informaciją apie bulgarų aiškiaregę Vangą, kurią pavyko surasti internete. Paskaitykit, tikrai yra įdomių faktų ir nutikimų, kurie nūdienos moksliniam protui nepaaiškinami ir nesuprantami. Čia išryškėja ir Vangos asmenybė.

Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, mo­teris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris — žiniuones ir užtarė­jas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX, tech­nikos, amžius padovanojo mums dar vieną padavimą, dar vieną legen­dą. Tai mitas apie nuostabią moterį — aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangeliją. Ji buvo ne paprasta žiniuonė ar būrėja, bet mokėjo mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą: jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai pasakoti.

Aiškiaregė Vanga (1911—1996) buvo ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangeliją ilgainiui virto Vanga — taip ją šaukdavo namiškiai. Žmonės žiniuonę vadino Močiute Vanga. Jos sugebėjimai, populiaru­mas, lankytojų minios sukūrė daugybę legendų, ir dabar sunku atskirti, kur tiesa, o kur — išmonė. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova sa­vo knygoje „Aiškiaregė Vanga" įtikinamiau ir tiksliau pasakoja apie šios moters gyvenimą. Šiuo šaltiniu daugiausia ir paremtas šis pasakojimas.

Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais. Niekas nežinojo, ar mergaitė gyvens, bet ji liko gyva ir buvo pavadinta Vangeliją — gerų žinių nešėja.
Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos moti­na. Vangos tėvas Pandė Surčevas labai išgyveno dėl dukters ateities. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau laimė truko neilgai: nau­joji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.

Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra", — dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas tik ką išsiskleidusius medžių lapus, gainioda­mas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir... neteko sąmonės. Atsitokėjo jau ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis.
Vangą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis. Ją parvedė namo, stengėsi palengvinti jos kančias, tačiau niekas negelbėjo. Vaka­rop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė pabalo.

Vangą parodė gydytojui, kuris pasakė, kad regėjimą gali išgelbė­ti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepa­dėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau ste­buklas neįvyko.

1925 m. Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, taip pat megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė.
Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ją aplankė ir pir­moji meilė. Jos išrinktasis — taip pat aklas tų namų auklėtinis — pa­siūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas su­tvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsi­sveikino su savo pirmąja meile.
Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė — ketverių, o jauniausioji, Liubka, — dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Van­ga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga ėmė ir austi. Ji nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.

Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse mergi­nos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule". Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nu­spėdavo, pasitvirtindavo. Tai buvo keista, bet tuomet dar niekas nė ne­įtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną.
Kartą iš bandos, kurią ganė Vangos tėvas, dingo avis. Žmogus baisiai nusiminė, nes bijojo netekti darbo. Vanga jam tarė: „Neširsk, tavo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius daly­kus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kai­mą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.

Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąso­čius, Vanga prisėsdavo ant akmens. Kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga nutilo ilgiau nei paprastai. Graudžiai verkė persigandusi Liubka. Staiga Vanga prašneko:
„Nebijok,nieko baisaus neatsitiko, tik aš kalbėjausi su vienu žmo­gumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsipra­šiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai „žvaigždžių žolė", ji gelbsti nuo daugelio ligų".

Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando. Be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio...
1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieš­koti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį.
„Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švy­tavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spin­dėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašne­ko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!"
Vanga paklausė sesers:

— Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?

— Koks raitelis? — nesuprato ta. — Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?

— Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.

1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugosla­vijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi:
„Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempe­lės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kar­tų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai var­dijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė... Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku."

Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis.
Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nuklydusiu gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.

Žmonės Vangą minėjo su pagarbia baime. Į ją kreipdavosi su įvairiausiais klausimais. Ji padėdavo visiems. Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie žmonės bijojo jos pranašysčių ir kaltino ją bendravimu su antgamtiniu pasauliu, raganavimu. Kiti tikėjo jos aiškiaregystėmis.
„1942 m. balandžio 8 d., — pasakoja Liubka, —pas mus atėjo močiutė Tina, mūsų sena bičiulė, kuri pasakė Vangai, kad ją aplankys labai svarbus svečias. Nepaaiškino, kas jis, ir išėjo. Netrukus sugrįžo su vyriškiu, vidutinio ūgio, praplikusiu, su ūsais, pilkų akių, apsivilkusiu pil­ku švarku ir golfo kelnėmis. Jis paprašė Vangą skirti jam truputį laiko. Paklausiau močiutės Tinos, kas yra tas žmogus. Ji sušnibždėjo, kad tai Bulgarijos caras Borisas III. Labai nustebau, nes man ir į galvą nešovė, kad mūsų skurdžius namelius gali aplankyti caras. O Vanga atsistojo įprastoje vietoje kambario gale ir, dar nespėjus carui prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo valstybė, tu labai išplėtei jos valdas, tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti į riešuto kevalą." Ir pakartojo: „Būk pasiruošęs!" Paskui pridūrė: „Nepamiršk datos — rugpjūčio 28-osios!"
Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs. Jis mirė 1943 m. rugpjūčio 28 d.
1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira, ir pas Vangą ėmė plaukti žmonės iš Petričiaus ir kitų vietų.

Vieną dieną pas ją atėjo intendantų pulko kareivis Dimitras Guščerovas. Jo brolį apvogė ir nužudė. Liko trys našlaičiai vaikai ir serganti žmona. Dimitras buvo labai sutrikęs. Staiga Vanga išėjo ant slenksčio, pašaukė jj vardu ir tarė:

— Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad aš pasakyčiau, kas nužudė tavo brolį. Gal po kiek laiko ir pasakysiu, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, nes tai nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi žudikų mirties liudi­ninkas.

Dimitras Guščerovas buvo suglumintas to, ką pasakė Vanga. Paskui jis dar kelis kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir jie abu kalbėdavosi.

Balandžio 20-ąją Vanga pasakė seseriai, kad Dimitras prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi pas jį, į Petričių. Taip ir buvo. 1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su Dimitru.

Nelengva buvo jaunai šeimininkei vyro namuose. Jos anyta ne­pritarė sūnaus pasirinkimui, bet Vanga užgniaužė savy nuoskaudą ir gana greitai parodė, ką sugeba. Nuo vaikystės ji nebijojo sunkumų ir skurdo. Netrukus namai nušvito švara bei tvarka. Šeima gyveno kaip dauguma to meto žmonių.

Tačiau tai truko neilgai. Žmonės sužinojo, kad Petričiuje apsigy­veno aiškiaregė, ir ėmė srautais plūsti prie jos durų. Jie tikėjosi, kad Vanga jiems padės, pagydys. Vangos vyras, nors labai ją gerbė, buvo nepatenkintas, nes manė, kad ištekėjusi ji turi nutraukti tą veiklą ir tik rūpintis namais bei šeima, kaip ir visos kitos moterys.

Tuo metu pradėjo mobilizuoti atsarginius. Dimitrą išsiuntė į Grai­kiją. Išlydėdama Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Saugokis vandens". Iš tikrųjų tie, kurie grįžo gyvi, buvo iškankinti maliarijos ir kepenų ligų, kuriomis susirgo, gerdami tenykštį pelkių vandenį. 1944 metais Dimitras grįžo namo visai paliegęs, iškankintas maliarijos ir neturėjo jėgų dirbti. Jis pasitaisė tik 1945-aisiais.

O Vangos kieme grūdosi žmonės, ieškodami jos pagalbos.
Štai vienas tų laikų atsitikimas. Moteris mugės metu pametė sa­vo trejų metų dukrelę. Visur jos ieškojo, bet veltui. Motina niekaip ne­galėjo nusiraminti ir nuėjo apie savo dukrą pasiteirauti Vangos. Ši pa­pasakojo, kad mergytę pavogė čigonai, ir praeis daug metų, kol motina netyčia išgirs apie savo dukrą ir ją suras. Taip ir buvo. Prabėgo 22-eji metai. Vieną 1962-ųjų dieną moteris, važiuodama j Blagojevgradą, Kres­nos stotyje išgirdo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie netolimame kaime gyvenančias čigonų šeimas, kurių jaunesnioji marti visai nepanaši j sa­vo motiną, nes yra rudaplaukė ir mėlynakė. Suvirpėjo moters širdis: ji šitiek metų laukė, kada išsipildys Vangos pranašystė. Ji nedelsdama nuvyko j tą kaimą, lengvai surado namą ir pamatė rudaplaukę marčią. Pasirodė, nuojauta jos neapgavo. Anyta prisipažino prisimenanti, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tikrųjų prieš daugelį metų mergaitę jai ati­davė kiti čigonai, kurie lankėsi netoli Petričiaus esančiame kaime, mu­gėje. Čigonė mergaitę užaugino ir išleido už vyro. Moteris jau neabejo­jo, kad prieš ją — dingusi duktė. Motina pasiūlė dukrai vykti į gimtąjį kaimą ir pamatyti tą vietą. Nuvažiavusi „čigonė" prisiminė, jog turėjo broliuką, atpažino kiemą ir namą. Susirinko beveik visas kaimas, susi­tikimas buvo labai jaudinantis, ir visi verkė.
Karo pabaigoje tuose kraštuose susiformavo partizanų brigada. Vangos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Tada jam buvo 22-eji. Van-ga, išgirdusi tokį brolio sprendimą, prašė jį pasilikti. Ji sakė: „Neik, nu­žudys tave 23-ejų metų!" Bet brolis nepaklausė ir išėjo.
1944 m. spalio 8 d. Vasilas, išminuotojų grupės vadas, susprog­dino tiltą prie Furkos kaimo. Atlikęs užduotį, Vasilas pasislėpė kaime pas draugą. Vokiečiai suėmė visus kaimo žmones ir uždarė juos cerk­vėje. Kartu su visais buvo suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskelbė įsaky­mą, kad jei per valandą kaimo žmonės nepasakys, kur slepiasi sprog­dintojas, jie sudegins cerkvę kartu su žmonėmis. Visi žinojo, kad Vasilas susprogdino tiltą, bet tylėjo. Supratęs beviltišką padėtį, Vasilas išėjo iš minios ir prisipažino: „Aš susprogdinau!" Jį išvedė į cerkvės kiemą ir žmonių akyse ėmė kankinti. Vokiečiai kišo jam į ausis įkaitintas geležis ir jau pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko gulėti ant žemės kaip įspėjimą kaimo žmonėms. Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam sukako 23-eji...

1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai susirgo. Jį kankino stiprūs skrandžio skausmai. Bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę. Tačiau jis pamažu įprato ir neklausė nei gydytojų, nei žmo­nos. Vanga nyko nuo sielvarto ir nerimo, o naktimis verkė. Vėliau pra­sitarė seseriai, kad jos vyrui nėra išsigelbėjimo. Slėpė tai nuo visų.
O žmonės su savo rūpesčiais grūdosi jos kieme. Niekas nė ne­įtarė, kokia tragedija vyksta jų namuose.

Po 12 metų, 1962-aisiais, Dimitras mirė nuo cirozės ir vande­nės. Kai vyrą ištiko agonija, Vanga suklupo prie jo lovos, iš jos neregin­čių akių liejosi ašaros, ji kažką šnabždėjo. Po vyro mirties Vanga liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Ji miegojo iki pat laidotuvių. Paskui pasakė: „Aš jį palydėjau iki vietos, kuri jam skirta".

Kitą rytą Liubka viską paaiškino žmonėms, susigrūdusiems prie vartų ir net neįtariantiems, kas įvyko, ir paprašė išsiskirstyti. Tai išgirdu­si, Vanga sušuko: „Nevaryk jų, visus priimsiu. Esu jiems reikalinga!"

Nuo to laiko ji visą gyvenimą ryšėjo juodą skarelę.

O žmonės vis ėjo ir ėjo. Tuo metu Vanga kasdien priimdavo po 120 žmonių. Pasak spaudos, 1976 m. pas ją apsilankė 102 tūkst. žmo­nių. Būdama 80-ies, Vanga kasdien priimdavo po 10—15 žmonių, kiek­vienam skirdama 3—4 minutes.

Kiekvienas lankytojas, ateidamas pas aiškiaregę, atsinešdavo gabalėlį cukraus, prieš tai 2—3 dienas palaikęs jį po pagalve. Paėmusi į rankas cukraus gabaliuką, kuris tarsi būdavo sukaupęs viską apie žmo­gų, Vanga nusakydavo jo praeitį ir ateitį. Vietoj cukraus galėjo būti kvar­cinis laikrodis (kvarco kristalai taip pat kaupia informaciją) arba papuo­šalai su rubinu. Aišku, laikrodis ar papuošalai po seanso būdavo grąži­nami savininkui.
Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova ne kartą užduodavo te­tai klausimų, į kuriuos ši atsakydavo. Tuos atsakymus Krasimira Stoja­nova išsaugojo. Kai surinko juos, išėjo savotiška anketa. Štai ji:

„Į mano (Krasimiros Stojanovos) klausimą, ar mato konkrečius žmones — pavidalą, išorę, vaizdą, aplinką, —ji man atsakė: „Taip".
— Kokj laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Ji atsakė, jog mato visus tris laikotarpius: „Be jokio skirtumo".
— Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija apie asmenybę, ar konkretus? —Atsakymas: „Ir kaip informacija, ir konkre­tus".
— Ar turi žmogus savo „kodą", per kurį galima sužinoti jo gyve­nimą? — Ji neatsakė į šį klausimą.
— Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas praeina pro ją kaip kino juostoje? — „Aš matau gyvenimą kaip kino juostoje".
— Ar skaito mintis? — „Taip".
— Kokiu atstumu? — „Nėra skirtumo".
—Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikiama infor­macija? — „Taip. Paprastai girdžiu balsą, kalbos barjero nėra".
— Ar klausantis radiją girdėta informacija gali sukelti „matomą" vaizdą? —„Taip".
— Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo žmogaus fizinės ir psichinės būsenos tuo momentu? — „Ne".
— Jeigu ji žmogui nuspėja nelaimę ar net mirtį, ar jis gali šito išvengti? — „Ne, nieko pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus".
— O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, valstybei? — „Ne".
— Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo energi­jos", ar jis gali ką nors pakeisti? — „Ne. Kiekvienam griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias".
— Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo problemą? — „Mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
— Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprogramuotas aukštesnių jėgų? —„Taip".
— Kokių? — Ji neatsakė.
— Kaip ji priima jas? — „Dažniausiai girdžiu balsą".
—Ar yra jas mačiusi? — „Taip. Tai permatomos figūros, prime­nančios žmogaus atspindį vandenyje".
— Ar gali jos materializuotis? — „Ne".
— Kieno noru — jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? — „Dažniausiai jų".
— Ar ji gali klausinėdama patikslinti įvairius duomenis apie jas? — „A/e. Sunku. Jos atsako labai miglotai".
— Ar ryšys vienpusis, t.y. įvyksta jų noru? — „Dažniausiai taip".
— Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų — eteri­nio, fizinio ir protinio — simbiozė? — „Taip".
— Kaip mato mirusį žmogų — jo pavidalą, jį jaučia ar kaip nors kitaip? — Ji mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
— Ar kontaktuojant miręs žmogus rodo susidomėjimą, ar tik at­sako į klausimus? — „Ir atsako, ir pats užduoda klausimus".
— Ar išlieka asmenybė po mirties? — „Taip".
— Kaip ji suvokia mirtį? — „Tik kaip fizinę pabaigą".
— Ar vyksta atgimimas? — Ji neatsakė.
— Kuris stipresnis — giminystės ar dvasinis ryšys? — „Dvasi­nis ryšys yra stipresnis".
— Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — „Taip".
— Tarkime, kad žmonės — protų bendrija, esanti tam tikroje evoliucijos pakopoje. Ar yra lygiagretus aukštesnis protas? — „Taip".
— Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš senovės civilizacijų Žemėje ar iš Žemės ateities? — „Iš kosmoso".
—Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? — „Taip".
— Kiek jų buvo? — Neatsakė.
— Ar galima mūsų civilizacijos protinį išvystymą prilyginti vaiko protui? —„Taip".
— Ar yra visatoje toks protas kaip mūsų civilizacijos? — Neat­sakė.
— Ar įvyks susitikimas su kitų civilizacijų atstovais? — „Taip".
— Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančių lėkščių"? — „Taip".
— Iš kur jos? — ,,Iš planetos, kurią jie vadina „Vanfim" (arba ji taip girdinti jos pavadinimą, ji yra trečia planeta nuo Žemės". — Jokio kito paaiškinimo ji nedavė.
— Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos ar koks nors kitas) kontak­tas su jais? — „Ne. Jie patys vadovauja kontaktams".

Nuostabiausia tai, kad Vanga labai lengvai galėjo persikelti iš tolimos praeities į tolimą ateitį.
Netoli Prepečanės kaimo, tarp Sandanskio ir Petričiaus miestų, yra Rupytė. Ji garsi savo šiltaisiais šaltiniais. Vietovė apsupta Kožucho kalnų, o jų papėdėje driekiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga. Tenai Vanga turėjo mažutį namelį, kuriame mėgdavo poilsiauti ir priimdavo lankytojus.

Kasmet, spalio 15 d. (pagal slavų kalendorių, šv. Petro dieną) ji sukviesdavo šimtus svečių ir paruošdavo vaišes. Vanga aiškino, kad šios šventės kilmė tokia: „Šią dieną, spalio 15-ąją, prieš tūkstančius metų išsiveržęs ugnikalnis. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir tūks­tančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiek­vieną naujagimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguo­se vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais spar­nuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums šiltus garus, kad ga­lėtume jais gydytis. Tai — nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų — ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais".

O štai čia prie Jus Vangos paliktos pranašystės žmonijai:

2008 – bus pasikėsinta į keturis pasaulio lyderius ir prasidės konfliktas Indostane. Visa tai taps viena iš Trečiojo pasaulinio karo priežasčių.

2010 – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai.

2011 – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius.

2014 – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė.

2016 – Europoje beveik nebeliks žmonių.

2018 – naująja pasauline supervalstybe taps Kinija. Besivystančios šalys iš eksploatuojamųjų taps eksploatatorėmis.

2023 – pasikeis Žemės orbita.

2025 – Europa vis dar bus mažai apgyvendinta.

2028 – bus sukurtas naujas energijos šaltinis (greičiausiai valdomas branduolinės reakcijos procesas). Badas pamažu bus įveiktas. Įvyks pirmasis pilotuojamas skrydis į Venerą.

2033 – tirps poliariniai ledynai. Vandens lygis visuose vandenynuose kils.

2043 – pasaulio ekonomika suklestės, bet Europą valdys musulmonai.

2046 – jau bus galima dirbtinai užauginti bet kuriuos žmogaus vidaus organus. Jų transplantavimas taps geriausiu gydymo būdu.

2066 – JAV užpuls musulmoniškąją Romą ir pirmą kartą panaudos naujos rūšies – klimato ginklą. Klimatas staiga atšals.

2076 – visuomenėje nebeliks klasinio susiskirstymo (komunizmas).

2084 – atkuriama gamta.

2088 – atsiras nauja liga: ja susirgę žmonės pasens per kelias sekundes.

2097 – staigus senėjimas bus įveiktas.

2100 – dirbtinė saulė apšvies tamsiąją Žemės pusę.

2111 – žmonės taps kiborgais – gyvaisiais robotais.

2123 – vyks karai tarp mažųjų valstybių. Didžiosios į juos nesikiš.

2125 – Vengrijoje bus gautas signalas iš kosmoso (visi vėl prisimins Vangą).

2130 – ateiviams patarus bus įkurtos kolonijos po vandeniu.

2164 – gyvūnai paverčiami pusiau žmonėmis.

2167 – nauja religija.

2170 – didžioji sausra.

2183 – kolonija Marse taps branduoline valstybe ir reikalaus nepriklausomybės nuo Žemės.

2187 – pavyks sustabdyti dviejų didelių ugnikalnių išsiveržimą.

2195 – jūrų kolonijos bus visiškai aprūpintos ir energija, ir maistu.

2196 – azijiečiai ir europiečiai visiškai susimaišys kaip rasės.

2201 – Saulėje vykstantys termobranduoliniai procesai ims lėtėti. Klimatas – vėsti.

2221 – ieškodama nežemiškos gyvybės žmonija užmegs kontaktą su kažkuo siaubingu.

2256 – kosminis laivas parskraidins į Žemę naują baisią ligą.

2262 – planetų orbitos palaipsniui keičiasi. Marsui iškils susidūrimo su kometa grėsmė.

2271 – iš naujo teks paskaičiuoti pasikeitusias fizikos konstantos.

2273 – geltonoji, juodoji ir baltoji rasės visiškai susimaišys. Atsiras naujos rasės.

2279 – energija bus gaunama iš „nieko“ (tikėtina, iš vakuumo arba juodųjų skylių).

2288 – kelionės laike (nauji kontaktai su ateiviais).

2291 – Saulė vėsta. Bus bandoma „uždegti“ ją vėl.

2296 – galingi plyksniai Saulėje. Traukos jėga keičiasi. Į Žemę ims kristi senos kosminės stotys ir palydovai.

2299 – Prancūzijoje susiformuos partizaninis judėjimas prieš islamą.

2302 – atrandami nauji svarbūs visatos dėsniai ir paslaptys.

2304 – atskleidžiama Mėnulio paslaptis.

2341 – kažkas baisaus artėja prie Žemės iš kosmoso.

2354 – avarija vienoje iš dirbtinių saulių sukels sausrą.

2371 – didysis Badmetis.

2378 – atsiras nauja greitai plintanti rasė.

2480 – susidurs dvi dirbtinės saulės. Žemė panirs į prieblandą.

3005 – karas Marse. Pažeidžiamos planetų trajektorijos.

3010 – Mėnulį taranuos kometa. Aplink Žemę susidarys nuolaužų ir dulkių žiedas.

3797 – iki to laiko Žemėje žus visa, kas gyva, tačiau žmonija sugebės susikurti pagrindus naujai gyvybei kitoje žvaigždžių sistemoje.

Nors vanga mirusi 1996 metais ir sakė, kad atgims 2005 metais Prancūzijoje su kita negalia, tačiau čia ją galite išvysti dar gyvą:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprasta kelionė"

Sveiki visi,

Prieš kelias dienas teko matyti filmą „Nepaprasta kelionė“ (Everything is Illuminated) (2005 m.). Na, tai amerikiečių komedijinė drama, kurioje mes sutinkame garsųjį ir merginų mėgstamą žydraakį aktorių Elijah Wood, kuris atlieja keistojo žydo vaidmenį. Na, filmas labiau drama nei komedija, tačiau turi savo savotiško šarmo. Kai kam jis gali netgi labai patikti.

Tai pasakojimas apie žydą, kuris kolekcionuoja savo giminės daiktus maišeliuose ir po močiutės mirties leidžiasi į Ukrainą ieškoti savo ištakų. Kelionėje jis patiria daugybę linksmų ir nelabai linksmų nuotykių. Pirmoji filmo dalis labiau komedijinė, net keista, jog joje dominuoja ne banalus amerikietiškas humoras, bet rusiškasis humoro pradas. Daugiausia juoko sukelia dviejų skirtingų kultūrų ir įsitikinimų sandūra, kada tarp svetimtaučių kyla absurdiškos situacijos. Šitos „vietos“ filme buvo pačios linksmiausios ir geriausios, vėliau norėta kažkaip ir sugraudinti, vėl susikoncentruojama į rimtą genocido temą. Toks keistas, neįprastas nuotaikų bangavimas ir tematika šį filmą išskiria iš kitų filmų, nes tokiu būdu jis susikuria savitą stilių.

Rekomenduoju „keisto“ filmo mylėtojams, rekomenduoju kitokio humoro mylėtojams, lengvesnio žanro žiūrovams, kurie norėtų pažiūrėti kažką įdomesnio, bet kartu ir lengvo Holivudinio turinio filmą, tai filmas „Nepaprasta kelionė“ yra kaip tik Jums.

Įvertinimas: 7.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvėpavimas"

Sveiki visi,

Kol kad šis „Kono pavasaris“ vis dar sėkimingai tęsiasi, ta proga, noriu Jums pristatyti filmą iš šio festivalio asortimento. Šįkart tai yra bene paties garsiausio Pietų Korėjos režisieriaus Ki – duk Kim darbas „Kvėpavimas“ (Breath/Soom) (2007 m.). Tai trečias filmas, kūrį tenka matyti iš šio režisieriaus repertuaro. Šįkart „Kino pavasaris“ yra ypač dosnus ir pristato specialią šio režisieriaus kino filmų retrospektyvą, tad galite pamatyti ir senesnius jo darbus. Man asmeniškai, jo filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ yra laikytinas kino šedevru, todėl vertinimo ir atskaitos taškas yra būtent ši viršūnė.

„Kvėpavimas“ – tai pasakojimas apie jauną šeimą, apie tylią ir gilią jos dramą. Moteris po vyro neištikimybės ima lankyti vieną kalinį, kuris vis bando nusižudyti, nors ir taip yra teisėtas mirtininkas. Moteris atranda laikiną, nematomą ir labai fatališką ryšį su kaliniu, tačiau sutuoktinis nori, kad ji grįžtų į šeimą ir viskas būtų taip kaip seniau. Man asmeniškai filmas patiko, neprilygo geriausiam Ki – duk Kim darbui, tačiau turi nepaprasto gilumo savo tylėjime, skausme, netgi tam tikroje beprotybėje. Filmas – minimalistinis, pagrindiniai veiksmai vyksta uždarose patalpose, o režisierius orientuojasi ne į patį siužetą, bet į gilų veikėjų dvasinį išgyvenimą. Daug nuostabių meninių detalių – moters skulptūros, plaukas burnoje, sienos tepetuotos gamtos vaizdais ir t.t. Šios detalės yra butaforinės, veikėjų dvasinių potyrių išnaros, todėl dažnai su daiktu nesiskaitoma, jis tėra tik priemonė skausmui, nevilčiai išreikšti. Šiame filme taip pat rasime subtilių humoristinių dvelksmų, tačiau jis paskęsta vidinėje veikėjų dramoje.

Taigi šį filmą rekomenduočiau europietiško filmo mėgėjams, stiprių minimalistinių filmų gurmanams, taip pat Ki – duk Kim gerbėjams ir apskritais gero ir įtaigaus kino mėgėjams. Galbūt jaunam žiūrovui trūks to asmeninio ryšio ir kontakto su pačia drama ir istorija, tačiau patirsite kameros ir neprastos vaidybos malonumą. Taigi rekomenduoju!

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Aiškiaregė Vanga išpranašavo karą Libijoje ir jos baigtį

Sveiki visi,

Žiūriu, kad mano blogas po truputį vėl kintą ir čia atsiranda vis daugiau informacijos apie kataklizmus, pranašystes ir faktus, kuriuos vis bando nuslėpti pasaulio galingieji. Šįkart labai trumpai noriu apie vengrų kilmės aiškiaregę Vangą, kuri pranašavo mūsų pasaulio eigos degradaciją, kol kas šios aklos aiškiaregės žodžiai pildosi. Prieš keletą metų teko ir daugiau domėtis Vanga, jos paranašystėmis, tad ketinu čia pateikti ir daugiau informacijos apie šią moterį, kuri dar, kaip kiti sako, nė karto neapsiriko. Tačiau visai neseniai prasidėjo karas Libijoje ir net paskutinioji pranašystė, kuri lyg ir buvo praleista, nes numatyta 2010 metais, ėmė pildytis. Daugiau pridedu www.balsas.lt paskelbtą informaciją. Tikėti tuo ar netikėti, tai ir vėl jūsų reikalas:

Akla aiškiaregė Vanga sakė, kad M. Gaddafis sunaikins Europą cheminiu ginklu.

Remiantis Vangos pranašystėmis, 2011 metai taps lemtingais žmonijos istorijoje. Akla aiškiaregė teigė, kad po branduolinės katastrofos, kuri sunaikins gyvūnus ir augalus šiaurės pusrutulyje, prasidės karas su musulmonų valstybe.

Islamo šalis panaudos cheminį ginklą ir sunaikins dešimtis šalių. Po stipriausio smūgio žmonių odoje atsivers opos, pūliniai, jų kūnuose išsivystys piktybinių auglių ir 2016 metais Europa ištuštės.

Vangos pranašystės išsipildo: po avarijos Japonų jėgainėje Fukušima-1, dėl kurios tonos daržovių ir kitų maisto produktų buvo užkrėsti, Libijos krizė pasiekė savo apogėjų.

Atsakydamas į NATO bombardavimą, M. Gaddafis pažadėjo paskandinti Europą kraujyje.

„Viduržemio jūros regione neliks akmens ant akmens, jei JTO leis bombarduoti mano šalį“, – tvirtino M. Gaddafis, kreipdamasis į savo tautą ir visą pasaulį.

Prie koalicijos jau prisijungė Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, Ispanija ir Italija.

M. Gaddafis atsidūrė aklavietėje, todėl dabar bandys pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, kad apsaugotų savo šalį nuo intervencijos.

Prieš savaitę JAV generalinė sekretorė Hillary Clinton eilinį kartą išreiškė susirūpinimą, kad Libija turi galingą cheminį ginklą.

„Aš negaliu to patvirtinti, bet bijau, kad M. Gaddafis turi pakankamai cheminių ginklų ir kitų bjaurių įrenginių“, – pareiškė ji, kreipdamasi į JTO narius.

Vanga tvirtino, kad trečiasis pasaulinis karas prasidės 2010 metų lapkritį. Žmonės manė, kad šįkart aiškiaregė suklydo.

Tačiau būtent lapkritį atsirado priežastis sukilimams Šiaurės Afrikoje – daugelyje šalių vyko prezidentų rinkimai, po kurių sekė masiniai protestai.

Būtent dėl tokio sukilimo Europa susimokė prieš M. Gaddafį ir nepaliko jam kito pasirinkimo, kaip tik kovoti iš visų jėgų.

(Apie pačią Vangą bus daugiau. Apskritai būtų šaunu, jei paliktumėte komentarą ir pasakytumėt, ką galvojate apie visa tai.)

Jūsų Maištinga Siela

Žeme, kas tau atsitiko? (Faktai apie žemės drebėjimus, kurie atliepia 2012 metų tendencijas)

Sveiki visi,

Ne paslaptis, jog tikiu, kad Žemė išgyvena kažką įdomaus, tai transformacijos pradžia. Ar bus pasaulio 2012 metais? Tuo netikiu, tačiau tikiu, jog viskas nuo tada pasikeis, nes Žemė išgyvena ypatinga laiką, kuris skirtas apsivalymui, perėjimui, o kartu mes taip pat išgyvename transformaciją. Tai turėtų būti dvasinė transformacija. Haičio tragedija, Japonijos tragedija, kai visas pasaulis netenka artimųjų, kai vyksta masinės kataklizmo bangos, o mums yra sočiai apie tai meluojama ir dangstoma, darosi baisu, kas iš tikrųjų vyksta su mumis? Ačiū Dievui, yra pasauly nemaža dalis žmonių, kurie žino tiesą, kurie nepasiduoda populiariai spaudai ir siekia aiškumo ir grynumo. Kartais tai atrodo lyg iš filmo, lyg netikra, tačiau pasaulio galingieji mus to ir primokė, kad netikėtume, kad nepažintume, tam davė peno filmo industrijai, daliai falšyvinei literatūrai apie pasaulio pabaigą, kad žmonės tai žiūrėtų nerimtai, kaip į pramogą. Organizuotos netikros Pasaulio Pabaigos, kad žmonės nusiviltų ir netikėtų. Bet kokia dabar yra aktyvi Žemė ir Saulė? Kas jau įvyko su mumis ir kas dar įvyks? Apie tai ir dar dagiau Jums pateikiu informacijos iš Virgio rengiamo tinklapio, jį rasite ČIA. Ačiū Virgiui už uolų darbą, platinu jį, kad jis sklistų ir darbas nenueitų veltui, o jūs turite atsirinkti, tikėti tuo ar ne. Kartais žmogus yra toks užglušintas netikėjimu, kad kartais sunku net patikėti faktais. Faktai apie Japonijoje vykusį drebėjimą ir tolesnes prognozes, kurios atitinka 2012 metų tendencijas, kurie nemeluosiu stebina ir šokiruoja:

Seismologai sukūrė keletą įspūdingų kompiuterinių modelių, iliustruojančių kovo 11 d. Japoniją supurčiusios katastrofiškos žemės drebėjimų serijos sukeltų cunamio bangų plitimą Žemės paviršiumi.

Titulinėje iliustracijoje – Cunamių tyrimo centre sukurtas vandens bangų aukščio modelis. Cunamio bangų energija, bangoms tolstant nuo cunamio epicentro, palaipsniui ima silpti – tai akivaizdu ir iliustracijoje.

Tad kitų Ramiojo vandenyno valstybių pakrantės tokio galingo cunamio, koks suniokojo Japonijos šiaurės rytinę pakrantę, išvengė.

Tačiau įdomu tai, kad pakrančių ruožai (pvz., Šiaurinėje Kalifornijoje) pažymėti „pavojingesnėmis" spalvomis – mat seklesnėse vietose ir pakrantėje cunamio banga lūžta ir pasiekia didesnį aukštį nei atvirame vandenyne.

Kad ir gerokai apsilpusios, cunamio bangos nuvilnijo visomis Ramiojo vandenyno pakrantėmis. Silpnesnių bangų sulaukė sausumos vietovės, netoli kurių vandenyno dugnas yra giliau, stipriau cunamio bangos užliejo seklesnių pakrančių ruožus.

Cunamius sukėlęs žemės drebėjimas įvyko už maždaug 80 km į rytus nuo Japonijos salų, maždaug 24 km gylyje. Stipriausią požeminį smūgį lydėjo daugybė silpnesnių pakartotinių smūgių, kurių užregistruota beveik šimtas.

Agentūros „Kiodo News" duomenimis, per gamtos stichiją, siautėjusią kovo 11 d., galėjo žūti 4,5 tūkst. Japonijos gyventojų.

Mijagio prefektūroje, vandenyno pakrantėje, rasta apie 2 tūkst. žuvusių kūnų. Dar 1 tūkst. rasta Osikos pusiasalyje, apytikriai tiek pat aukų ir Minamisanriko miestelyje.

Po žemės drebėjimo Čilėje, kuris buvo ne per seniausiai,(vasraio 27)žemės centinė ašis pasislinko 8 centimetrais todėl paros ilgumas sutrumpėjo 1,26 mikrosekundės, kaip parodė geofizikų paskaičiavimai.Pagal Ričardo Groso duomenis žemės drebėjimas perskirstė žemės masę, ko pasekoje ir įvyko ašies pasislinkimas aštuoniais centimetrais. Simetrijos ašies pasikeitimai įtakojo dar vienos vertikalios ašies, kuri jungia Šiaurės ir pietų ašigalius pasislinkimą net 10 centimetrų.

Tokie nukrypimai gali iššaukti pačias rimčiausias pasekmes, pradedant nuo navigacinių ir komunikacinių prietaisų sutrikimų, baigiant naujomis klimatinėmis anomalijomis ir katastrofomis.

Po Japonijos stichijos Žemės ašis pasislinko 10 cm. Naujausiais duomenimis, šis skaičius padidėjo iki 16,5 cm. Taigi, mokslininkų teigimu, netrukus gali tekti perdaryti pasaulio žemėlapį, kaip teigia Italijos geofizikos instituto specialistai. Kita svarbi detalė: žemės drebėjimas sutrumpino parą, priversdamas suktis planetą greičiau. Mokslininkų duomenimis, para sutrumpėjo maždaug 1,8 mikrosekundės. Newsru.com praneša, kad 9 balų žemės drebėjimas Japonijas salas pastūmė keturiais metrais į rytus.

Taip pat paaiškėjo, kad Japonijos pakrantė dėl cunamio poveikio pažemėjo lygiai vienu metru. Prie tokių išvadų mokslininkai priėjo išanalizavę japonų sistemos „Geonet" duomenis. Ji kaupia 1,2 tūkst. GPS. stočių duomenis.

Britanijos geologijos draugijos narys daktaras Rogeris Massonas interviu BBC pareiškė, kad tokių pokyčių buvo galima tikėtis. Juk šis žemės drebėjimas – vienas stipriausių per visą Japonijos istoriją (per visą stebėjimų istoriją – penktas pagal stiprumą).

Daktaras Massonas pridūrė, kad žemės derebėjimo priežastimi tapo tektoninių plokščių judėjimas. Ramiojo vandenyno plokštė į vakarus pasislinko apytikriai 20 metrų. Pats Japonijos salynas pajudėjo nuo 2 iki 4 metrų. Taip kad galite padaryti išvadas patys, polių pasikeitimas ir ašies išlyginimas, kuri buvo pasvirusi jau vyksta ir gan sparčiai.

Viename iš tinklapių, tekstas įdomus tuo kad buvo išspausdintas Kovo 9 diena ir jame buvo nurodoma apie stiprų žemės drebėjimą Japonijoje. whatdoesitmean.com/index1457.htm rašoma apie labai didelį "bum" JAV teritorijoje ir apylinkėse.
Rusijos "žemės fizikos instituto" specialistai praneša kad paskutinių dviejų savaičių bėgyje pagrindinis stichijų smūgis klius Centriniai ir Pietų Amerikai. Didelį pavojų kelia lūžis esantis trijų valstijų kalnuose: Ilinojaus, Arkanzaso ir Misurio. Daugiau kaip prieš du šimtus metų įvykęs žemės drebėjimas Amerikoje su magnitude 10,5 balo, nuo žemės paviršiaus nušlavė Niu-Madrido miestą.
Rusijos specialistai kartu su savo kolegomis Britanijos meteorologais skaitomi geriausi savo sritį, prognozuojant būsimus kataklizmus, tvirtina kad galimi galingi žemės drebėjimai ir Azijoje. Vasario pabaigoje jie paleido palydovą, kuris padeda jiems geriau atsekti dėkingas stichinėms nelaimėms sąlygas visame pasaulyje. Iš jų žodžių rimta situacija formuojasi prie JAV vakarinių krantų.
Rusų mokslininkų pareiškimas tik patvirtina Naujosios Zelandijos matematiko ir meteorologo K.Ringo prognozes. Jis tvirtina kad pagrindiniai kataklizmai smogs Kovo 20 -22 dienomis (pavasario lygiadienis, tai sutampa ir su kitų prognozuotojų nurodymais)
K.Ringo pareiškimas remiasi tuo, kad Žemę veikia kitos stambios planetos ne tiesiogiai o per saulę. Tokios yra Jupiteris ir Satrunas, kurie išsidėstę vienoje linijoje kartu su saule, bet priešingose jos atžvilgiu pusėse. Na o Žemė atsiras tos jėgos linijos, iš priešingų pusių, centre kai apskris apie saulę, pavasario lygiadienio dieną. Tą dieną arčiausiai žemės atsidurs ir mėnulis, kuris gali tapti savotišku raktu, impulsu kad prasidėtų didelių kataklizmų procesai žemėje.

Dar pavojingesne situacija daro tai kad Saulėje įvykę keturi gigantiški blyksniai pasieks žemę kovo viduryje. Kas įdomiausia Amerikos valstybės vyriausybė paskelbė apie bendrus su Kanadiečiais gelbėjimo tarnybų mokymus kaip tik Kovo 20-24 dienomis. Jei ką, visi vietoje ir pasiruošę.
Berklio universiteto seismologas profesorius Gary Blackas, kurį cituoja Italijos laikraštis „La Stampa". Profesorius įsitikinęs, kad JAV privalo ruoštis nepaprastos galios požeminiams smūgiams, nors jie ir nėra tiesiogiai susiję su žemės drebėjimu Japonijoje.

Pasak G.Blacko, dėl to, kad vandenyno plokštė nuolat slenka po žemyno plokšte, kaupiasi energija, kuri savo ruožtu provokuoja virpesius ir įtrūkimus. Būtent dėl šios priežasties prie Japonijos krantų susikaupęs milžiniškas energijos kiekis kovo 11-ąją išsilaisvino ir sukėlė žemės drebėjimą.

„Pastaraisiais metais mes stebime daugybę didelės galios žemės drebėjimų. Plokščių judėjimas suaktyvėjo, bet tai panašu į periodiškai pasikartojančius procesus. Nemanau, kad seisminio aktyvumo padidėjimą sukėlė šiltnamio efektas ar kitos priežastys", – sako G.Blackas.

Artimiausiais metais, pasak jo, seisminiai procesai vyks visose „neurotiškose" zonose, taip pat ir San Andreaso lūžyje, einančiame per Kaliforniją. Pasekmės bus baisios. Neatmestina, kad Los Andželas atsidurs po vandeniu. Tas pats likimas gali ištikti kai kurias Ramiojo vandenyno salas, rašoma minėtoje „La Stampa" publikacijoje.

G.Blackas pažymi, kad Los Andželui visada grėsė tokia nelaimė, o pastaraisiais metais mokslininkai su 99,7 proc. tikimybe prognozuoja, kad galingas žemės drebėjimas ties vakarine Jungtinių Valstijų pakrante įvyks per artimiausius 30 metų.

Dar 2007 metais Kalifornijos San Diego ir Oksfordo universitetų specialistai įvertino geofizinę šio regiono būklę ir padarė išvadą, kad Los Andželas stovi ant „uždelsto veikimo bombos". Mokslininkai netgi aprašė apytikrį siaubingų įvykių scenarijų.

Kaip vaizdingai išsireiškė Pietų Kalifornijos seismologijos centro direktorius Thomasas Jordanas, pietinė San Andreaso lūžio dalis „yra devinto nėštumo mėnesio"Jeigu smūgis San Andreaso lūžyje, besitęsiančiame 1 300 km išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės, judės būtent vandenyno kryptimi, seisminės bangos pakeliui sutiks nuosėdines uolienas, ant kurių pastatyti Los Andželo priemiesčiai, ir pakryps taip, kad visa smūgio energija klius tiesiai miesto centrui.

Tokiu atveju didelė miesto dalis bus sunaikinta, apie 40 tūkst. žmonių žus po namų ir dangoraižių nuolaužomis, o bendri katastrofos nuostoliai sieks 150 mlrd. dolerių, taip paversdami katastrofą pačia reikšmingiausia žmonijos istorijoje.

San Andreaso lūžis, nusitęsiantis į žemyno gilumą apie 150 km., susiformavo dėl nuolatinio Ramiojo vandenyno plokštės judėjimo Šiaurės Amerikos plokštės atžvilgiu. Šios plokštės trinasi viena į kitą, ir vandenyno plokštė kasmet į šiaurę pajuda nuo 2 iki 5 cm.

Kelerius metus mokslininkai tyrė San Andreaso lūžį. Paaiškėjo, kad čia plokščių judėjimo greitis gerokai skiriasi nuo matematiniais skaičiavimais gautų duomenų. Kai kur skirtumas siekė net 6–8 metrus. Tai įrodo viena: plokščių briaunos trukdo judėti pačioms plokštėms ir jų viduje susikaupė didžiulė įtampa. Kaip vaizdingai išsireiškė Pietų Kalifornijos seismologijos centro direktorius Thomasas Jordanas, pietinė San Andreaso lūžio dalis „yra devinto nėštumo mėnesio".

Amerikiečiai jau ėmėsi priemonių, kurios turėtų sušvelninti galimo žemės drebėjimo pasekmes. San Andreaso rajone sumontuotas tinklas iš 250 GPS stočių, fiksuojančių mažiausius žemės plutos plokščių poslinkius. Ši technologija leidžia nustatyti pačią žemės drebėjimo pradžią, likus kelioms sekundėms iki smūgių. Šis minimalus išloštas laiko tarpas leidžia automatiškai nutraukti dujų tiekimą į vamzdynus, pradėti greitųjų traukinių stabdymą, perduoti signalą atominėms elektrinėms išjungti reaktorius ir pradėti informuoti gyventojus apie nelaimės pradžią.

Kasmet Pietų Kalifornijoje registruojama apie 10 tūkst. žemės drebėjimų, nors daugelis jų yra per silpni, kad žmonės juos pajustų. Stiprūs žemės drebėjimai šioje zonoje vyksta maždaug kas pusantro šimto metų. Paskutinį kartą toks drebėjimas įvyko 1857 metais. Požeminių smūgių galia siekė 7,9 balo. Žuvo tik du žmonės, tačiau tuo metu Kalifornijoje iš viso buvo tik 360 tūkst. gyventojų.

Su San Andreaso lūžiu susijęs ir katastrofiškas žemės drebėjimas, įvykęs 1906 metų balandį, per kurį buvo visiškai sugriautas šiauriau esantis San Franciskas. Stiprūs žemės drebėjimai Kalifornijoje įvyko ir 1989-aisiais bei 1992-aisiais.

Ilgainiui įvykiai pradės vystytis pagal apokaliptinį scenarijų, mano mokslininkai. Vietovė jau pakito neatpažįstamai. Pakrantės rajonuose, tokiuose kaip Karizo lyguma, esanti už 160 km į šiaurę nuo Los Andželo, aiškiai matomas gigantiškas įtrūkis žemėje. Vietinės upės ne kartą keitė savo kryptį. Kai kur fiksuotas vagos poslinkis į šoną net per 120 metrų.

Galiausiai Rytų vandenyno plokštė visiškai panirs po vandeniu, o dalis pakrantės, ant kurios pastatytas Los Andželas, atitrūks nuo žemyno ir virs sala. Tiesa, priduria mokslininkai, tai įvyks po šimtų tūkstančių metų. (Tik ar tikrai?)

Ačiū Virgiui

Jūsų Maištinga Siela