Knyga: Vincas Krėvė - Mickevičius "Dangaus ir žemės sūnūs"

Sveiki visi,

Šiandien noriu iš savo varpinės pristatyti vieno didingiausių Lietuvos pasaulinio lygio, kas kad nepripažinto plačiai, rašytojo Vinco Krėvės kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“. Na, tenka sutikti, kad sunku kalbėti apie tokį mega Krėvės literatūrinį užmojį, kadangi pats kūrinys yra daugiasluoksnis, sudėtingos tematikos, kuri išlipa iš mums įprastinių lietuvių rašytojų klasikų kanonų, perlipa Lietuviškosios kultūrinius barus ir išeina į pasaulinio masto egzistencinės problematikos Kosmosą. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai biblijinė apysaka arba, kaip pats Liudas Gira įvardijo, biblijinis epas. Šį kūrinį, lietuvišką šedevrą Vincas Krėvė rašė visą savo gyvenimą ir, kaip yra manoma, parašė tik du trečdalius kūrinio. Nebaigtas kūrinys, kaip pats profesorius Albertas Zalatorius įvardijo, yra irgi simboliškas reiškinys.

„Dangaus ir žemės sūnūs“ tai Biblijos interpretavimas, kuris savo laiku Nepriklausomoje Lietuvoje būtų sukėlęs tikrą bombą, bet išėjo taip, kad pirmosios dalies publikacija nuvilnijo JAV – ose tik 1947 metais, jau Lietuvai besimaudant Stalino saulėje. Tai savotiška autoriaus interpretacija, kuri atskleidžia paties rašytojo dvasinius klystkelius, atradimus ir ieškojimus. Man asmeniškai abejojimo tema buvo pati artimiausia, galbūt aš pats su Krėve turiu kažką bendro? Galbūt. Abejojimu persunkti beveik visi pagrindiniai personažai – Baraba, Juhuda iš Hamalos, Jehuda iš Kerioto (Judo atitikmuo). Abejojimas Dievu ir tikėjimo kvestionavimas yra ta ašis, ant kurios dvejojantys personažai išgyvena dvasinės tiesos ieškojimo peripetijas. Taigi tokiu būdu „Dangaus ir žemės sūnūs“ yra labiau žemiškasis variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį, gal dėl to iš dalies harmoningą Ješuą (Jėzų Kristų) laikyčiau vos ne antraeiliu personažu, bet jo asmuo labai pasireiškia skaitant jau trečią ir ketvirtą fragmentuotas dalis, kurioje Ješua gundomas paties Šėtono dykumoje. Yra manoma, kad pirminiame teksto variante Šėtono „vaidmenį“ turėjo atlikti pats Juhuda iš Kerioto, tačiau jis pakito ir liko Kristaus išdaviku, nors kaip Zalatorius „Laisvė ir Literatūra“ veikale aiškina, jog Jehuda taip mylėjo Ješua, kad buvo pasirengęs jį išduoti tik tam, kad atsiskleistų jo dieviškosios galios, nes pastarasis manė, jog Ješua nepasiduos kareiviams.

Krėvė šiame kūrinyje plėtoja abiejų Juhudų ir Barabos portretus, kurių nėra labai akcentuota Naujajame Testamente, o tai iš Krėvės reikalavo ne tik lakios fantazijos, bet ir empirinių potyrių dievoieškoje. Aišku kūriniui labai didelės įtakos turėjo pati Krėvės asmenybė, jo gilinimasis į ne tik į krikščionybės ištakas, bet ir į rytų religijas. Taigi Krėvei tikėjimo prasmės paieškose nebuvo naujokas, o „Dangaus ir Žemės sūnūs“ yra kintančių nuotaikų ir interpretacijų kūrinys, kuris ženklina šio rašytojo asmeninę patirtį. Šalia abejojimo temos taip pat plėtojamos ir gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės nusivylimo, Dievo kantrybės temos. Visoje šioje terpėje labiausiai išvystytas karaliais melecho Erodo paveikslas. Jo tragizmas prilygsta kitiems Krėvės kūriniams kaip antai „Šarūnas“ ar „Skirgaila“. Erodo tragizmas pasireiškia dviejų skirtingų kultūrų sandūroje. Pats Erodas priklauso graikiško – romėniško stabmeldystės pasauliui, todėl šis karalius yra išsilavinęs, nes jis į Izraelį neša civilizaciją, nori pagerinti žmonių būtį, tačiau žydai čia vaizduojami konservatyvūs, jie neskiria religinių įsitikinimų nuo kultūrinių reiškinių, todėl jie pasmerkti netobulėti. Tarp šių dviejų ugnių atsidūręs Erodas neišlaiko įtampos, jis sudvejoja savo racionalumu, kadangi nori valdyti šį kraštą ir siekti garbės, tai susigundo pasirodytos žvaigždės aiškinimais ir ima ieškoti ką tik gimusio Ješua. Galiausiai Erodas tiek paklaiksta, kad mes sužinome, jog jo paliepimu buvo nužudyta žmona dėl lengvabūdiško gyvenimo, galiausiai miršta ir pats Erodo sūnus. Čia Krėvė Erotą parodo ne tik kaip karalių, bet kaip vyrą ir tėvą, jo besiblaškančią tapatybę tarp karališkos puikybės ir žmogiškojo silpnumo.

Aišku, čia taip pat plėtojami, kaip jau sakiau, ir kiti personažai. Daugiausia vietos skirta Jehudai iš Kerioto, kuris, sakyčiau, įkūnija paties autoriaus abejojimo ir dievoieškos kelią, nusivylimu ne tik aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi pačiu. Ką Krėvė visu šiuo kūriniu nori pasakyti? Jis sako, kad tikrasis tikėjimas vis dėlto gimsta žmogaus viduje, širdyje ir kad Dievo namai yra kartu ir Žemėje, kad čia reikia vienytis ir kurti Rojų, užuot klaidingai peršant Kerštingojo ir Rūsčiojo Dievo interpretacijas. Krėvė sako, kad religinės dogmos yra ginklas kariauti, ginklas panaudoti prieš nekaltuosius, todėl yra labai svarbu suvokti, kad dogmos, doktrinos tėra tik vaikam, kurie turi išmokti vaikščioti tikėjimo pasaulyje, o vėliau žmogus pats turi atverti tikrąjį, savitą ryšį su Dievu. Štai, kodėl į religiją žiūrių nepatikliai, nes religija nieko bendro neturi su pačiu tikėjimu, tą mums šįkart įrodo ir Juhuvos personažas.

Na, tenka pripažinti, kad nesitikėjau, jog Krėvė turėjo tokį didžiulį ir labai įdomų užmojį, todėl labai džiaugiuosi, jog pasiryžau įveikti šį „talmudą“, nes apimtis kūrinio nėra jau tokia ir maža. Apskritai, keistas paradoksas, kad mokykloje Krėvė pristatomas kaip „Raganiaus“ kūrėjas, nors prilygsta pačiam Hermanu Hessei, kuris vėliau parašė „Sidhartą“, o štai Krėvė pirmiau parašęs „Pratjektabuda“ pasauliui beveik niekam nežinomas, sakyčiau, beveik nežinomas arba žinomas labai siaurai pačioje Lietuvoje. Taigi siūlau Jums iššūkį – perskaityti Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ kaip ypač įdomų, sudėtingą, intelektualinį kūrinį, kuris laikytinas, mano galva, ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio literatūros auksinio fondo dalyte.

Jūsų Maištinga Siela