Filmas: "Nuo pradžių iki pabaigos"

Sveiki visi,

Visai neseniai turėjau progos pažiūrėti brazilų kino filmą „Nuo pradžių iki pabaigos“ (Do comeco ao fim/ From begining to end) (2009 m.). Na, egzotiškos šalies nelabai egzotiškas filmas, nes panašaus „stailo“ filmus kuria prancūzai. Neprisimenu, ar apskritai esu kažką žiūrėjęs braziliško, bet ausys linko besiklausant keistos portugalų kalbos, tačiau pripratau, juolab, kad padėjo angliški subtitrai. Keista, apie šį filmą nieko lietuviškai nerasta nė žodelyčiu, tai džiaugiuosi, jog interneto platybėje įminsiu naują lietuvišką pėdą.

Filmas labai jau kontraversiškas, žiūrėjau ir svarsčiau, kokie jausmai valdo mane, žiūrint tokios tematikos filmą, bet išžiūrėjau, nenumiriau ir nesibjaurėjau. Filme kalbama apie dviejų brolių meilę, kuri perauga įprastinius šeimos rėmus ir tampa keista. Sunku būtų pasakyti, jog meilė homoseksuali, taip, nes tos pačios lyties atstovai, bet giminystės ryšiai tokią meilę turėtų įvardyti specifiniu žodžiu, kurio šiuo metu nerandu. Filmas gan paprastas, turiu galvoje režisūrinius sprendimus, kameros judėjimą ir t.t., nieko naujo neišrasta nuo caro maro laikų, pastatymas taip pat primityvokas, tačiau stengtasi estetikos „prilaužti“ visai gražiose ir įdomiose erotikos scenose.

Kur kas įdomesnė pati istorija ir motyvacija. Dalis filmo pasakoja dviejų brolių vaikystės dienas, nekaltus žaidimėlius, keistą motiną apimančią nuojautą. Viskas gražu ir teisinga. Kita filmo pusė rodo suaugusius brolius, kurie pasiduoda aistrai. Galbūt pasigedau pačių pagrindinių veikėjų dramatizmo, kai jie suvokia, jog jie myli homoseksualiai ir jie yra broliai, filmas to nerodo, šios temos neliečia, o pereina prie primityvesnės dramos – pačių brolių meilės santykių. Vienu žodžiu, tikėjausi, kad filmas labiau zulins tapatybės klausimą mūsų nuostabioje „tolerantiškoje“ visuomenėje ir pačioje brolių šeimoje. Nieko panašaus.

Tačiau neįprasta tematika vis tiek filmą pakylėja į aukštesnį lygį. Ką reiškia mylėti brolį daugiau nei broliška meile? Meilė neturi tapatybės, lyties ir kitokio supratimo. Filmas potekstėje klausia, ar kaltas tėvų auklėjimas? Gal juos vaikystėje reikėjo išskirti, kad viskas būtų „normalu“? O kas yra normalu, o kas ne, kai žmogus įsimyli ne kūną, bet sielą ir su tuo nebando kovoti, nes kovoti su meile ir savo paties prigimtimi yra neįmanoma. Žiūrovas turi pats padėti tašką ir nuspręsti – smerktina tai ar ne? Nes kiek pats žinau Lietuvoje yra kraujomaišos šeimų, kurios laimingai tarpusavyje gyvena pilnavertį gyvenimą. Darau vėl išvada, kad meilė yra nepavaldi visuomenės nustatytoms normoms nei pagal lytį, nei pagal giminės ryšį. Vienintelė žmogaus prigimtis yra meilėti, todėl filmas kviečia matuoti visus reiškinius meilės matu, o ne racionaliu protu.

Įvertinimas: 7.9/10

Jūsų Maištinga Siela