Knyga: Juozas Tumas - Vaižgantas "Pragiedruliai"

Sveiki visi,

Šiandien toliau tęsiu Vaižganto kūrybos apžvalgą ir noriu pakalbėti apie vieną didžiausių ir reikšmingiausių ne tik Vaižganto, bet ir visos lietuvių literatūros kūrinių t.y. „Pragiedruliai“. Tai didžiulė epopėja, kuri kalba apie XIX pabaigos – XX amžiaus pradžios Lietuvos tendencijas, į kurias įeina tokios jau visai primirštos sąvokos kaip antai knygnešystė, gubernatorius, caro valdžia, cenzūra, draudimas ir t.t.

Na, išties apie „Pragiedrulius“ kalbėti yra sudėtinga, nes pats kūrinys nėra lengvas. Man jis iš pradžių pasidavė labai sunkiai, kol įpratau prie Vaižganto leksikos, teko gerai apsišlifuoti, tad gan ilgai kankinausi su „Gondingos kraštu“ (pirmoji knygos dalis), o kai jau priėjau Vadovų kraštą, tai jau ir sustabdyti niekas nebegalėjo. Ir visgi pradžioje siūlau pasiskaitinėti mažesnius Vaižganto kūrinius, o tik po to griebtis „Pragiedrulių“. Pirmuosius 100 puslapių skaičiau nenoromis, lyg priverstinai ir tikrai abejojau, ar pabaigsiu, tačiau labai fragmentiškas kūrinys ėmė po truputį lipdytis į visumą ir ryškėti bendra Vaižganto „Pragiedrulių“ idėja.

Labai sunku ir keblu apibrėžti „Pragiedrulių“ žanrą, nes Vaižgantas apskritai buvo toks žmogus, kuris nelabai tepaisė bendrų žanrinių kanonų. Po „Pragiedrulių“ pavadinimo užrašyta tokia paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“, kuri lyg ir išduotų, jog tai atskirų fragmentų – vaizdelių rinkinys, tačiau anaiptol taip nėra, nes visus fragmentus galiausiai susieja vienas tikslas ir bendri per fragmentus persipinantys personažai. Cituojant Aldonos Vaitiekūnienės parašytos „Vaižganto“ monografiją (1982 m.): „Vienu kitu bruožu „Pragiedruliai“ siejasi ir su poema; „pirmutinė mūsų grynai tautiška poema, kad ir prozoj“, - vadino juos A. Jakštas, neeiliuota poema – kiti kritikai“ (p. 144) Aš būčiau iš tų, kurie „Pragiedrulių“ nelaikytu ir romanu, kadangi romano tematika (meilės, istorinis, socialinis, psichologinis...) ar kokios jis bebūtų pakraipos, visgi „Pragiedruliai“ nepretenduoja nė į vieną iš šių romanų lentynų, nors pavyzdžiui tyrinėtoja J. Žekaitė ir mėgino gretinti „Pragiedrulius“ kaip socialinį romaną ir kaip padrikos kompozicijos kūrinį. Cituojant A. Vaitiekūnienę: „“Pragiedrulius galima vadinti romanu, taip juos vadino ir vadina ne vienas literatūros tyrinėtojas. Ir ypač tais atvejais, kai akcentuojami tokie veikalo konstrukcijos bruožai, kaip metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas, vieninga gyvenimo koncepcija („matymo taškas“). Deja, išlygos, paprastai, persveria „romanines“ „Pragiedrulių“ savybes.“ (p. 143 – 144). Aš sutinku su tuo, jog mes turime pagaliau pirmąją lietuvių literatūros epopėją, tokias epopėjas yra parašęs ir Levas Tolstojus „Karas ir taika“, Viktoras Hugo „Vargdieniai“ ir t.t., nors Vaitiekūnienė sako: „“Pragiedrulius“ įsprausti į epopėjos rėmus, kaip jau pastebėjome ir anksčiau, negalima, nes juose stokoja epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo epochos idėjiniame gyvenime“ (p 146), tačiau aš su tuo nebūčiau linkęs sutikti, kadangi man asmeniškai nebuvo stokojama nei vaizdo pilnumo (nors jis ir fragmentuotas), nei liaudies vaidmens suvokimo. Nors Vaitiekūnienė tuojau užbėga už akių verdiktui ir ima polemizuoti, jog visgi kūrinys gali būti ir epopėja, tik reikia tai pagrįsti. Galiausiai padaromo išvada: „“Pragiedrulių“ savitumas, jų nepriklausomybė vienai žanrinei konvencijai dar neįrodo, kad Vaižgantas „išrado“ naują žanrą. Nepakartodami kurios nors vienos kanoninės struktūros, „Pragiedruliai“ vis dėlto yra stambios epinės prozos žanrinė modifikacija, kuriai nusakyti tinka epopėjos ar stačiai monumentalios formos vaizdų terminai.“ (p. 150).

Ne paslaptis, kad knygą sudaro dvi dalys: „Gondingos kraštas“ (1918 m.), „Vaduvų kraštas“ (1920 m.). Abi šias dalis sieja ir bendri personažai kaip antai Marytė Šešiavilkiotė, kunigas Vizgirdas, kurie lyg ir priklauso „Gandingos kraštui“, tačiau pasirodo ir Vaduvuose. Taip autorius „susiuva“ ir sutraukia abi knygas į visumą, aišku, apjungia bendra tematika ir tuometinės tautos aktualijomis. Pradedant kalbėti apie kūrinio problematiką, reiktų pažymėti, kad „Pragiedruliuose“ vaizduojami pirmieji Lietuvos nacionalinio judėjimo žingsniai. Epopėja vaizduoja nevienalytį judėjimą, kadangi čia jau formuojasi demokratai ir tautininkai, ypač tai išryškėja „Vaduvų krašto“ dalyje. Autorius, būdamas kunigu, į šį judėjimų žvelgia iš dviejų perspektyvų – pasaulietinio ir dvasinio gyvenimo kampų. „Gondingos krašto“ problematikos išcentrinė figūra – daktaras Gintautas, kuris lyg ir priklauso inteligentams, bet iš visų jėgų stengiasi prikelti kraštą ir įskiepyti žmonėms to darbštumo, noro tobulėti, šviestis. Juk iki tol dauguma inteligentų gyveno kas sau ir į paprastus valstiečius žiūrėjo iš aukšto. Pasak Vaitiekūnienės, „svarbiausias Gintauto tikslas – pasiekti, kad carinė administracija laikytųsi įstatymų ir duotų teisių lietuvių kalbai, mokyklai bei spaudai; Gintauto paveikslas atspindi liberalinės nacionalinio judėjimo idėjinės krypties programą ir „Pragiedrulių“ autoriaus pasaulėžiūrą.“ (p. 152) Panašiai ir „Vaduvų krašte“, kur vaizduojamas humanitaras Aleksys Taučius ir teisininkas Jokūbas Niaura, kur susikerta skirtinga ideologija, tačiau visi išlieka vieningi, kovojantys už lietuvybę. „Vaižgantas vienas pirmųjų lietuvių literatūroje iškėlė žmogaus visuomeninės veiklos aktyvumo būtinybę“. (p 153). Taigi viena iš kūrinių problemų skleidžiasi per kovą už nacionalinę kultūrą esant tautinei vienybei.

Veikėjai ir personažai taip pat nėra statiški, jie kintantys, evoliucionuojantys, pavyzdžiui Sviestavičius, buvęs absoliutus tinginys, galiausiai pamilsta Gondingą ir netekęs turtų visgi įsitvirtina ir tampa darbštus, puikiai sutaria su Šešiavilkiais. Kiekvienas ryškesnis personažas turi savo idėją, kaip antai Napalys, Gintautas, Darata, o pastaroji yra puikus pavyzdys, jog lietuviams reikia šviestis (skleidžiasi pozityvistinės tendencijos) ir grįžti į savo kaimus ir kelti juose kultūros lygį. „Pragiedruliuose“ skleidžiasi ir tautinės mažumos, visa tuometinė visuomenė, tokie personažai kaip antai žydukai Šumacheris ir Zeligmantas lyg ir dalyvauja išvien su lietuviais prieš caro valdžios propagandą, bet kartu turi nesutarimų ir su lietuviais – išniekintos žydų kapinės. Ką aš tuo noriu pasakyti? Kad tie visi vaizdeliai yra vientisas Lietuvos portretas, apimantis ne tik tautines mažumas, politikos tendencijas, bet ir pasiskirstymą tarp pačių lietuvių, tuometinių aktualijų. Vaižgantas stengiasi labai daug ką aprėpti ir perteikti per kūrinį. Per visus šiuos personažus Vaižgantas atskleidžia ne tik socialinę žmogaus padėtį, bet ir bendrai bando charakterizuoti mūsų tautos identitetą, lietuviškus būdo bruožus. Be visa to, Vaižgantui svarbiausias ugdymo branduolys – šeima. Todėl neretai net skyriais yra išskiriamos ištisos šeimos, apie kurias pasakojama per žmogiškuosius santykius ir auklėjimo pobūdžius. Vaižgantas sako, kad šeimoje vaikai ir tėvai yra panašūs, o šeimoje ypač didelę svarbą šįkart užima moteris, kaip antai Aleksiuko motutė Taučiuvienė.

Vaižganto meninės priemonės „Pragiedruliuose“ eina per metaforas, simbolius ir alegorijas. Jau vien „Menkių gabenimas“ tapo plačiai naudojamas posakis, kai kalbama apie nelegalią knygų kontrabandą. Vaižgantas žmones sieja per gamtą, todėl labai daug palyginimų, kaip antai Napalys palyginamas kaip jautis Murza, o Saulius Iešmantas tapo tarsi žiogu. Simbolikos taip pat labai daug. Juodžiaus kelmas simbolizuoja Lietuvos garsią, didingą praeitį ir dabartinę Lietuvos situaciją. Popšutės kalnas vėlgi turi savo dvasinės alegorijos. Apskritai Vaižgantas ne tik ėmė iš aplinkos metaforas, bet jas ir pats sukūrė, tad „Pragiedruliai“ yra kartu ir aplinkos interpretacijos kūrinys.

Apibendrinant, noriu pasakyti, kad „Pragiedruliai“ yra įdomus ir labai sudėtingas kūrinys, kurį reikia ne tik skaityti, bet ir mąstyti, mokytis mąstyti, semtis istorinių žinių, mokėti suprasti. O svarbiausia norėti šį kūrinį išgliaudyti. Tai sudėtingas tuometinis socialinis – kultūrinis rebusas, kurį ant vienos dantis nepaimsi, tam reikia ryžto. Žinot, skaitant, kartais regėdavau Dostojevskio braižą, ypač pati pradžia, kai Sviestavičius su traukiniu vyksta į Gondingą. Jeigu manėte, kad Dostojevskis vienintelis geras ir sudėtingas rašytojas, tai neapsirikite, kol neperskaitėte Vaižganto „Pragiedrulių“.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Ši informacija nebūtinai turi sutikti su profesorių, mokytojų analizėmis, tad naudodami informaciją rašiniuose, būkite atsargūs, nes tai yra mano asmenins santykis su kūriniu, o ne mokyklinis faktografinis rašinėlis.