Maištinga siela: Vilniaus bažnyčios: "Šv. Petro ir Povilo bažnyčia"

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Vilniaus bažnyčios: "Šv. Petro ir Povilo bažnyčia"

Sveiki visi,

Jau seniai norėjau rašyti apie Vilniaus bažnyčias. Senamiestyje jų gatvėje būna net po kelios, todėl visai nenuostabu, kad Vilnius yra lietuviško baroko sostinė. Šįkart, įkvėptas Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (šių knygų viršeliuose puikuojasi šios bažnyčios interjero fragmentai), vėl leidausi į bažnyčias ir cerkves ir pirmoji mano akiratyje yra „Šv. Petro ir Povilo“ bažnyčia, kuri yra laikoma šedevru. Pasileidęs „Silva Rerum“ keliais, jau kažkelintą kartą minu ir minu šio baroko šedevro slenkstį. Šįkart čiupau fotoaparatą, draugą ir Stasio Samalavičiaus knygutę „Baroko šedevras“ (1979 m.) ir pasižvalgiau po Šv. Petro ir Povilo“ bažnyčios skliautus, kupolus, sienas ir grindis. Ir ką man šįkart bylojo ši bažnyčia? Apie tai ir dar daugiau skaitykite toliau.

Na, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ėmėsi statyti tuometinis labai turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Iš tikrųjų šis vaivada labai norėjo sublizgėti, sakyčiau, visai dėl egoistinių paskatų ėmė statyti ne tik bažnyčią, bet ir savo mirties mauzoliejų, kuriame ir ketino pasilaidoti. Bažnyčia pastatyta pagal Krokuvos architektą Jano Zaoro projektą, bet jis ilgainiui šiek tiek kito dėl Paco įsikišimo. Statyba t.y. paruošiamieji darbai prasidėjo 1666 metais. Ir tik 1668 metais birželio 29 dieną iškilmingai padėtas kertinis bažnyčios akmuo. Prie statybų nuolatos plušėjo apie 70 – 80 žmonių, tad darbas ėjosi sparčiai ir po šešerių metų buvo baigti mūryti skliautai. Po to bažnyčia buvo dekoruojama dešimtmečiais, kol galiausiai išaugo tikru subrandintu baroko šedevru. Laikui bėgant ji buvo keletą kartų remontuota.

Ir iš tikrųjų, einant per bažnyčios slenkstį darosi neramu, kadangi žinai, jog Pacas norėjo ir buvo palaidotas po šios bažnyčios slenksčiu, o šalia jo būvimą liudija Pacų giminės herbas. Tikriausiai Pacas mirė tikrai herojiškai, nes jo idėja ir buvo sukurti šedevrą Lietuvoje, kad jį minėtų per amžius. Na, nesiginčiju, jam tai pavyko, tačiau labiau žinomas jo darbas nei jis pats. Taigi bažnyčios prieangyje mus pasitiko alkstantys benamiai, kurie prašė pinigėlių. Žodžiu, apstu išmaldos prašytojų kaip ir apie kiekvieną Vilniaus bažnyčią. Viduje vyko lenkiškos mišios, tad neturėjome labai daug laiko vaikščioti ir fotografuoti, tačiau kaskart ten nuėjęs pasijuntu labai didingas. Anaiptol nemažas, bet lygus su šiuo šedevru, didingu šedevru, kurį sukūrė žmogaus protas ir rankos. Pati Sabaliauskaitė dažnai mini, jog šioje bažnyčioje beveik nėra spalvų, visa didybė ir glūdi baltame kruopštume, ornamentikoje, puošyboje. Žinot, ten norisi prisiauginti sparnus ir pakilti virš kupolo, navų ir skliautų, kad galėčiau apžiūrėti į kiekvieną detalę, nes nė viena Vilniaus bažnyčia neturi tiek daug balto barokiško ir turtingo grožio kaip Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Ši bažnyčia įsikūrusi ties Antakalnio prieangiais, kažkodėl man primena kartu ir vikingų laikus. Tai tokia mano asociacija, kai kaskart užėjęs pamatau sietyną vikingų laivo formos. Smagu ten pasibūti, aplink tokia gera aura, kad nesinori išeiti. Sunku ten ir medituoti, kalbėtis su savimi ir Dievu, kadangi akimis vis nesiliauji tyrinti to grožio, kuris tave skandina iš visų pusių. Medituoti geriau sekasi klasicizmo išperėtuose bažnyčiose, kaip antai mūsų arkikatedra. Žmonės bažnyčiose labai dažnai pasijaučia maži, kuždasi, tarsi bijodami kažką pažadinti ir dažnai pamiršta, kad į pastatą reiktų žiūrėti kaip į meno kūrinį, juk Dievo namai turi būti pilni mylinčių ir šnekančių žmonių, o ne susigūžusių, amžinai tarsi prasikaltusių žmogelių, kurie tik ir nori kuo greičiau iš ten išeiti. Ypač tai būdinga bažnytkaimiuose.

Šiaip rekomenduoju vilniečiams ir į Vilnių atvykstantiems nepatingėti nusigauti iki Antakalnio ir pasigrožėti lietuviško baroko šedevru. Kol dar stovi, kol dar galima matyti, pabūti, pakvėpuoti, pasidžiaugti. Kol dar turime, kol dar saugome praeities palikimą.

Žinot, paskutinį kart buvau buvęs pernai, per Vėlines. Kažkas atidarė didžiąsias bažnyčios duris ir buvo vėsu, bet nepaprastai giedra. Saulė leidosi, o jos šviesa tiesiog tižo per visą bažnyčią tokiu tirštu gintaru, kad rodos liepsnomis laižė net altorių, o įprastinė balta bažnyčia nejučia tapo ryškiai geltona tarsi dvasiškai persitransformavo. Tąkart prabuvau tris valandas ir nenorėjau išeiti, nes tai buvo stebuklinga vieta ir stebuklingas metas, kuriam prasmę suteikia žmogaus protas ir dvasia. Linkiu nuėjus į švento Petro ir Povilo bažnyčią atrasti ir susikurti savo stebuklingą vietą, laiką, nuotaiką ir santykį su tuo, kas esti aplink mus ir mumyse. O kodėl tai negalėtų būti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia?