Spektaklis: "Vyrų paslaptys"

Sveiki visi,

Ką tik per Vilnių nuvilnijo tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis‘11“. Tenka prisipažinti, jog pirmą kartą teko stebėti šį festivalį, tad bandysiu trumpai pasidalyti savo įspūdžiais.

Man teko malonumo stebėti Pal Frenak vengrų – prancūzų šokio spektaklį „Vyrų paslaptys“ (The Hidden Men). Iš esmės tai buvo gan jaudinantis reginys, apie kurį dabar labai plačiai spaudoje teko skaityti. „Vyrų paslaptys“ truko apie valandą, tad žiūrovai sulaikę kvapą žiūrėjo, kaip vyrai bando sukurti civilizaciją scenoje. Man spektaklis iš esmės patiko savo vizualumu, garso takeliu, buvo stengiamasi atklikti sinchroniškai, trys virvės scenoje, apie kurias šoko vyrai, priminė man vaiko vystymosi stadiją, o virvė buvo jų bambagyslė.

Scenoje vyrai, kaip ir rašoma anotacijoje, buvo macho, narcizai, herakliai ir t.t. Šis spektaklis apima tikrai platų spektrą vyriškos pasąmonės ir tapatybės vaidmenų. Vyras, kuris esti kaip žvėris, žavi, sakyčiau, nevulgari erotika ypač patiko moterims, tai nereikėjo net jokių „čipendeilų“. Visgi tai yra menas, menas parodyti vyrą stiprų ir silpną, parodyti kilnų ir prasčioką. O ką man jau besakyti apie pačią plastiką ir choreografiją?

Turiu tik vieną pastebėjimą, kuris man nedavė ramybės. Šis spektaklis, kaip ir daugelis, kurie bando kalbėti apie vyro moteriškąją pusę, visada nueina pačiu banaliausiu keliu – aprengia vyrą balerina arba moteriška suknia ir išsiunčia į sceną šokti. Aišku, Bočelio užleista klasikinės muzikos amplua sukūrė iš tikrųjų neblogą kontrastą tarp vyro ir rūbo, tačiau man tai pasirodė per daug banalu. Na, pilna tų spektaklių, kur vyras išeina su suknia ir ale suprask dabar, aš vyras su moters tapatybe, šioje vietoje pasigedau originalumo, priminė Gyčio Ivanausko šokio spektaklius.

Šiaip spektaklis buvo „maladiec“, tikrai pakankamai įdomus, išraiškingas, dvasingas, įdėta daug darbo. Nenusivyliau.

Jūsų Maištinga Siela