Sveiki visi,
Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“
(The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi
vis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kino
pavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008
metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmo
aktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaip
geriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji man
pasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjau
filmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro Gonzalez
Irritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“
tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančios
žvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.
Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodo
pasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavų
senstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, net
juokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi,
kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labai
nusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai,
kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškose
imtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo net
keista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis...
Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogus
susiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tada
pamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima,
artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba per
vėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.
Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematika
irgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tik
įsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiau
visgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskui
pagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sporto
kluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jis
pardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningas
darbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūt
falšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį.
O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai,
man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėti
tikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą