Kavos popietė su Maištinga Siela

Sveiki visi,

Šeštadienis – savaitgalio pikas! Dabar darausi kavą, nors šiaip jos beveik niekada negeriu, mano taurusis stalo gėrimas, žinoma, yra žalioji arba vaistažolių arbata. Neįprastai pozityvi ir graži diena man, labai džiaugiuosi galėdamas pradaryti kavos indą ir uostyti – kvepia Amazonės miškų juodžemiu, tiesa, nežinau, kaip jie kvepia, bet man patinka, tebūnie Amazonės miškai – šitaip užsimaniau kavos!

Vakar kaip tik užsirauginau pienes – darau pienių vyną, juk šitaip pasiutusiai žydi pienės, bent jau pas mane, Žemaitijoje, tad nutariau, nors truputį saulės šviesos užkonservuoti žiemai ir vėlyvam rudeniui, kada galėsiu prisiminti, kaip skyniau pienių galvas ir pasigavau beprotišką čiaudulį, nes oras tiesiog puriai pritvinkęs jų žiedadulkių. Šiaip žiedadulkėms nesu alergiškas, bet, kai jų pilni kvėpavimo takai, imu čiaudėti kaip katinas.

O gyvenimas eina, ramybė, saulė, ateinanti vasara ir viskas taip puiku ir nuostabu! Ir nebaisus rytoj ateinantis Saulės užtemimas, viskas kaime taip ramu, kad net norisi užsikonservuoti – o sustok, akimirka žavinga!

O dabar... dabar geriu kavą, ir pirštais čirpinu klaviatūrą. Momentalu, bet vis tiek miela, nes gumuryje jaučiasi visai malonus kavos aromatas, jau galvoju apie vakarą, apie tai, ką sau pasigaminti ir taip, kaip prieš miego filmą atliksiu jogos pratimus, kurie paskutiniuoju metu man buvo tikras atradimas! Ir tikrai, jaučiuosi kaip koks nusivylęs namų šeimininkas, kuris dvasios ramybės pertekliaus putos dar ieško ir jogoje, nes per paskutinį pusmetį ant manęs kažkaip prilipo koks penketas nereikalingų kilogramų, kurie neįprastai trukdo – keista, kad šitoks nežymus pastambėjimas gali taip jaustis ant kūno? Bet jauti. Mama man sako – juk tau jau nebe šešiolika. Ir tikrai nebe, jau seniai nebe... juk buvau visas kaulo maišas – tipiška lietuvio paauglio fizinė sąranga. Ir visgi joga padeda, pratampau raumenis, o ir kraujas atrodo gyvesnis, akys žvalesnis ir judėti norisi, daugiau nuveiki, daugiau išmąstai ir... na, kaip kitaip ir bepasakysi – jautiesi savimi patenkintas ir laimingas!

Kava jau vėsta, įpusėjau puodelį. Burnoje skonis, lyg parūkius. Kava ir cigaretės – retrospektyvaus filmo siužetėliai iškyla prieš akis. Nėra pašnekovo, o tiksliau yra – tai jūs, tik gaila, kad nematau, bet galiu įsivaizduoti; jūs pritariamai linksite ir pritariate – rūkyti nesveika, bet rūkančiųjų (lyg susimokę) nesmerkiame, jie irgi žavūs. Žavios virpančios rankos, kurios elegantiškai laiko cigaretę ir godžiai lūpos traukia dūmus, išlenkdamos skruostus – man tai taip gražu, ypač, kai pamatau tai filmuose, sulėtintai, kai rūko moteris... O moterys. Daug apie jas galima kalbėti, jos tokios fainos būtybės ir sutvėrimai, kad nesiliauju jomis žavėjęsis, tiesiog kartais pagalvoji – jeckau kleckau, kaip gerai, kad jos yra.

O! Jau baigiasi kava...  Nosis giliausiai įlenda į puodelį ir jau matau gerdamas nuosėdas. Negi priprasiu dabar prie kavos – juk šitaip skanu! O kodėl ne? Juk gyvenu, galiu leisti sau visiškai natūralią ir įgimtą prabangą – jaustis dar laimingiau, negu jaučiuosi dabar!

Paskutinis gurkšnis: gurkštelėjau šiek tiek su nuosėdom. Liko tarp dantų. Lyg pabrinkusios aguonos traška.

Kitą kartą gal pabandysiu su pienu.

Gerų Jums šypsenų, ačiū, kad buvote prie kavos!

Palieku jus su kavos himnu tapusia daina Le Cafe des Trois Colombes - Joe 

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com