Sveiki visi,
Jau nebe pirmą kartą į rankas papuola bene garsiausio
Kolumbijos rašytojo G.G. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) kūriniai. Šįkart man
į rankas pateko 1994 metais spaustuvės „Viltis“ „Mažojo romano“ serijoje
išleisto du Markeso kūriniai – „Graudus negirdėtas pasakojimas apie tyrąją
Erendirą ir jos nevidonę močiutę“ sutrumpintai tiesiog rašoma „... apie
gražiąją Erendirą“ ir jau nebe pirmą kartą publikuotas garsus romanas
„Patriarcho ruduo“. Sunku įsivaizduoti, kad į tokią mažą knygutę telpa net du
kūriniai, kai tuo tarpu leidykla „Alma Litera“ „Patriarcho rudenį“ išleido didžiuliu
ir plačiu formatu, bet šįkart noriu pakalbėti apie „... apie gražiąją
Erendirą“.
Tai nedidelės apimties epinis kūrinys apie močiutės
pardavinėjamą anūkę. Žinoma, Markesas magiško realizmo meistras čia taip pat
nestokoja savos magijos, tačiau šis kūrinys man labiau priminė pasaką, kokią
nors seną iš rytų kraštų atkeliavusią pasakaitę apie karavaną, tačiau neverta
apsigauti, juk tai egzotiškoji Lotynų Amerika. Išties kūrinys sultingas, daugiasluoksnis,
tačiau jame nėra jau tiek daug simbolikos ir aliuzijų į politiką, kas labai
dažnai pasitaiko Markeso kūryboje. Pabaigus skaityti kūrinį man kilo klausimas
– aha, o ką visgi Markesas šiuo kūriniu norėjo pasakyti? Pakalbėti apie meilę?
Ir vėl? Galbūt, nes panašu, kad autoriui nieko nėra svarbiau, nei išreikšti šį
žmogiškąjį (jausmą?).
Vargiai čia galime analizuoti veikėjų charakterius, nes
jie pakankamai dėsningi ir aiškūs – atsidavusi anūkė ir nuožmioji močiutė bei
naivuolis Ulavas. Įdomiausia yra tai, kad pasakojimo stilius nesigilina į
Erendiros vidinį pasaulį, todėl sunku iš pradžių suvokti, ką ji jaučia
gyvendama su TOKIA močiute, kuri net miegodama verčia anūkę dirbti juodus
darbus. Daug nuostabių sultingų detalių, kurie kuria abstraktų ir kartu
smegenis dirginančias detales, kurios istorijoje tampa „legendomis“, pvz.: negandos vėjas, paskui važiuojantis
fotografas, Amadžių kaulai ir t.t. Apskritai pasikartojančios detalės
Markeso kūryboje turi labai didelės reikšmės ir prisideda prie magiškojo
realizmo jausenos.
Knygą skaičiau autobuse, kol iš Vilniaus atvažiavau į
Klaipėdą sukrimtau šią istoriją su pasimėgavimu. Nemanau, kad meilės istorija,
jeigu ją dar galima pavadinti meilės istorija, skirta vaikams ir paaugliams,
juolab, kad ir čia daug Markesui būdingos erotikos, kuri skamba – atėjo, užgulė
ir pamylėjo, o visa kita – ilgesys, tuštuma, prasmės ieškojimas. Pavadinime
pavartotas žodis „tyrioji“ šiek tiek verčia susimąstyti, kas čia tyra, kai tave
kasdien išdulkina geras legionas vyrų, o godžioji močiutė prie prieangio
skaičiuoja už tai pinigus? Abejotina ir keista „meilės istorija“, kuri mano
nuostabai baigėsi ne itin vykusiai, nors ko ir norėti, nes tai ne pirmas ir ne
paskutinis Markeso kūrinys, kuris tiesiog pasibaigia žmogaus svajonių
neišsipildymu, kažkokiu keistu ilgesiu, kažkokia keistai apčiuopiama vienatve,
kad žmogus yra tik sau, nors kitame žingsnyje jis ir pasineria į aistras,
tačiau kūrinys per paviršutiniškumą, per kūniškąją aistrą visgi deklaruoja
žmogaus dvasinį pasaulį, tokį keistai sausą, tuščią, beieškantį, gal dėl to,
Erendira pabaigoje tiesiog pabėga nuo Ulavo toli į horizontą ir pasirenka
asmeninę laisvę, o ne meilę.
Na, ir žinoma, erdvė. Čia ir vėl nesuprasi nieko, nei
epochos, nei laiko, nei kultūros. Močiutė su Erendira keliauja vos ne karavanu,
kurį neša indėnai, o čia pat važiuoja fotografas ant dviračio ir automobiliai,
čia lyg ir pilys, karaliai, o šalia ir šių dienų epochos pasaulis. Ta keista
maišalynė labai sodri, nujaučiama ir tuo žavi, nes tai kartu netikra, bet
nepatikėti neįmanoma. Nieko ir nepridursi – magiškasis realizmas.
Paprastai nepaprastas kūrinukas. Nežinau, ar iš vis
žmonės dabar besusiduria su Markeso „Erendira“, nežinau, ar yra naujesnių
vertimų, tačiau paskaityti tikrai verta, ypač tiems, kurie domisi Markeso
kūryba ir magiškuoju realizmu. Man asmeniškai jau nuo pat pirmųjų puslapių
„nunešė stogą“, vėl buvo nepaprastai gera pasinerti į Markeso pasaulį ir
pajusti gomuryje tai, kur daugiau niekas nieko panašaus negali perteikti.
Aišku, nemažas nuopelnas ir pačiam vertėjui – Valdui Petrauskui, kuris pasiryžo
išversti šį kūrinuką.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą