Filmas: "Rūdys ir kaulai" / "De Rouille et d'Os" / "Rust And Bone"

Sveiki,

Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausias darbas „Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone) (2012 m.), šiemet pristatytas tarptautinėje „Kanų kino festivalyje“ ir sulaukęs gerų tiek žiūrovų, tiek kino kritikų atsiliepimų, tad nedelsiant nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, kai tik pasitaikė pirma proga. 

Labai jau išraiškingas ir simbolinis pavadinimas garantuoja, kad filmas toli gražu nebus paviršutiniškas, o tuo labiau po stulbinančios J. Audiard sėkmės 2009 metais, kai pasirodė jo filmas „Pranašas“ – pastarąjį taip pat įtraukiau į būtinus pažiūrėti filmus sąrašą. „Rūdys ir kaulai“ be jokios abejonės yra sėkmingas filmas visais stambiais gabaritas – siužetu, režisūra bei aktoriais. Vos tik pamatęs Marion Cotillard, supratau, kad filmo „gerumu“ net nereikia abejoti, nes kol kas nemačiau nė vieno prasto darbo su šia Edith Piaf vaidmens atlikėja. Tiesa, nors iš esmės istorija pasakojama apie dviejų žmonių gyvenimus – vyro ir nelaimingos moters, tačiau – bent jau man – filmą nusvėrė vyriškojo gyvenimo pasakojimas ir, mano galva, daugiau buvo pasakojama vienišo tėvo istorija, nei orkų dresiruotojos tragedija. Taigi, kalbant apie aktorius, man net ryškesnis šįkart atrodė Matthias Schoenaertas, kurį kai kas galbūt turėtų pažinoti iš „Galvijo“ (2011 m.). Bet nedrįstu teigti, kad M.C. kažkuo nusileido – abu vaidmenys nepaprastai emocionaliai sudėtingi ir jiems reikėjo ruoštis nemaža laiko tarpą.

Vos nenumiriau juokais, kai kažkas iš komentatorių sulygino šį filmą su komedijiniu žanru turinčiu kitu prancūzų filmu „Neliečiamieji“ – toli gražu „Neliečiamiesiems“ iki šio filmo visomis prasmėmis. O šiaip „Rūdys ir kaulai“ pakankamai skaidrus realybės atspindys, kuris, kai kas jau ir pastebėjo, iš pradžių seanso metu kelia šiokių tokių abejonių, nes trūksta vidinės dramos, įtampos, tačiau pabaigoje ir filmo bėgyje tai atsiperka su kaupu. Filmas sukels ne vieną pamąstymą, o gal ne tik pamąstymą, bet ir išmąstymą. Dviejų žmonių nykstantys pasaulėliai iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, vyras – vyrišku pradu, moteris – moterišku pradu, todėl šiek tiek nepateisindami vienas kito lūkesčių, įdomūs personažai, jų gyvenimo filosofija yra tarsi taiklus režisieriaus žaidimas aštriais realybės kampais, kuriuos pajusite, nebent po 15 minučių tiesiog galingai užparpsite ir pražiopsosite seansą. Smagu, kad filmas nedvelkė banaliais melodraminiais niuansais kaip gėlių dovanojimais, isterijos ašaromis, norais žudytis vienas dėl kito – ta meilė seksualinė ir kartu platoniška tarp personažų realizuojasi „atsargi“, sušiuolaikinta nykstančiame vertybių ir prieraišumo pasaulyje. Gražu ir kartu labai graudu.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela