Filmas: "Linkolnas" / "Lincoln"

Sveiki visi,

Štai ir prasidėjo didžiųjų filmų į „Oskarus“ seansai ir nebežinau, nuo kurio galo bekąsti, kurį filmą bepasirinkti, nes reikia pamatyti visus! Šįkart į sterblę įkrito legendinio amerikiečių režisieriaus Steven Spielberg politinė-istorinė-biografinė drama „Linkolnas“ (Lincoln) (2012 m.). Na, niekam ne paslaptins, kad Abraomas Linkolnas yra amerikiečiams, - na, nežinau, mums kaip koks Maironis ar Vytautas – įkonų ikona, pasididžiavimų pasididžiavimas, kuris valdė pačiais sudėtingiausiais JAV metais, kada šalis buvo visokeriopai pažeidžiama ne tik aplinkinių šalių, bet ir suparalyžiuota Pilietinio karo. Spielbergas po „Karo žirgo“ ekranizacijos labai jau greitai suskubo pristatyti filmą būtent savo tipažo, kuriame jis jaučiasi stipriausias – istorinė biografinė drama. Ak, skubėjau pamatyti ir įkritau į juodą rašalinę.

Pasakysiu taip, kad aktoriams neturiu absoliučiai jokių priekaištų, nes net neįsivaizduoju, koks buvo ir turėjo būti Linkolnas, nes po tokių filmų kaip „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“ tiesiog galima silpno proto žmogelis visai susipainioti. Bet aktorius Daniel Day-Lewis tikrai įsigilino į šį vaidmenį, sukurdamas lėtą, mąslų, melancholijos prisodrintą prezidentą, pasinėrusį į begalinius politinius rūpesčius – aktorius jau įvertintas ne vienu prestižiniu kino apdovanojimu ir galbūt vasario mėnesį pasisotins „Oskaru“. 

Niekada manęs nežavėjo politinės dramos, jas man be galo sunku įsijausti, panašiai buvo ir šį kartą – viskas lyg ir tvarkoje, viskas lyg ir gerai – detalės nuostabiai apgalvotos, jaučiasi tikslūs istoriniai faktai, remtasi begalės rašytinių istorijų, dokumentais apie Abraomo epochą ir tai jaučiasi, o ką bekalbėti apie kostiumus, grimą ir t.t. – taip, priekaištų neturiu, bet man, tiesą sakant, buvo nuobodoka žiūrėti, ypatingai pirmąjį valandą ir nusivyliau ne tiek filmu, kiek savimi pačiu, nes nepatyriau žiūroviško orgazmo. Persiritus filmui į antrą pusę, visgi suklusau, ėmė ryškėti tos politinės pinklės, subtilūs ir grubūs respublikonų ir demokratų makalionės ir žinoma, jaudino tas momentas, kada bus patvirtintas 13 – oji pataisa, užliejant simfoninės muzikos prieskoniais, kaip ir būdingas S. Spielbergui.

Pasakysiu taip. Jeigu mes amerikiečiams numestume žiūrėti kokį „Niekas nenorėjo mirti“ arba filmą apie partizanus – jie žiaukčiotų kaip žuvys, jiems būtų nuobodu ir jie nieko nesuprastų arba suprastų labai prėskai. „Linkolnas“ – tai Spielbiergo dovana Amerikai, jos kultūrai, istorijai ir kartu žinia ir pažinimo filmas visam likusiam pasauliui – tai pasakojimas, kas pakeitė visos Amerikos raidą, o kartu ir visą pasaulį. Taip, tai be galo svarbu ir filmas visais atžvilgiais, mano galva, buvo vykęs, bet NUO-BO-DO-KAS. Tik ir žvilgčiojau į laikrodį, kada jis pasibaigs, tad ir mano verdiktas toks sukryžmintas: kinomaniškas žvilgsnis su asmeninėmis antipatijomis.

P.S. ir visgi manau, kad geriausias režisieriaus darbas tebėra „Šindlerio sąrašas“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela