Filmas: "Pragaras rojuje" / "The Impossible"

Sveiki visi,

Ispanų režisierius Juan Antonio Bayona imasi naujo projekto – „Pragaras rojuje“ (The Impossible) (2012 m.) ir sukuria dar vieną vykusią kino juostą, pretenduojančią ne tik į ispanų „Oskarus“ – Gojos statulėles, bet ir į pačius „Oskarus“. 2007 metais pasirodžiusi psichologinio siaubo juosta „Prieglauda“ yra neabejotinai vienas geriausių kada nors matytų siaubo filmų. „Pragaras rojuje“ šįkart statomas anglų kalba su „ant bangos“ jau nebe pirmą dešimtmetį esančiais aktoriais – Naomi Watts bei Ewan McGregor ir nukelia mus į praėjusio dešimtmečio vieną baisiausių stichinių nelaimių, 2004 gruodžio 26 dieną įvykusį cunamį, kuriame žuvo daugybė žmonių, buvo nuniokotos Indijos, Rytų Afrikos, salų pakrantės, o bangos pasiekė net Australijos krantus. Aš pats asmeniškai puikiai primenu šią stichinę nelaimę ir įvykius, nuolat transliuojamus iš nelaimės regiono.

Nuo didžiojo cunamio nukentėjo ne tik vietos gyventojai, bet ir poilsiautojai, kurie Kalėdas buvo nusprendę sutikti kurortuose, įsikūrusiuose palei pat Indijos vandenyną. Ši istorija, kuri labai keistai pavadinta lietuviškai „Pragaras rojuje“ mums ir pasakoja apie realiai tuose įvykiuose išsigelbėjusios ir pasimetusios šeimos istoriją. Na, tai filmas apie katastrofą, kol kas man neteko regėti filmo būtent susijusio su šiuo cunamiu, kol kas daugiau reikšmės kine telkiama Rugsėjo 11 – osios išpuoliui, kurio kontekstas tiesiog sodriai aidi kino industrijoje, nelyginant koks cunamis. Na, ispano ambicingas tikslas sukurti ne pigią, ne banalią ir įtikinamą juostą šia tema, sakyčiau, buvo pakankamai sėkmingas – filmą pakankamai palankiai sutiko kino kritikai, kai kurie negailėję pagyrų režisieriui ir aktoriams. Tiesa, abu aktoriai nominuoti kaip geriausi aktoriai Gojos statulėlei, o Naomi Watts netgi prestižiškiausiems pasaulio apdovanojimams, tarp kurių jau švyti ir dar viena po filmo „21 gramas“ nominacija į „Oskarus“. Na, ir išties aktorių kolektyvas buvo itin vykęs. Turiu baisią aistrą – nepaliauju kažkodėl žavėtis Ewan McGregor vaidyba, bet tenka pripažinti, kad šįkart ryškesnė buvo Naomi Watts, kuri įrodė, kad toli gražu neina pačiais lengviausiais karjeros vaidmenų keliais, o ir būsimas jos vaidmuo apie princesę Dianą žada ne vieną staigmeną tiek jos gerbėjams, tiek ateinančio kino filmų sezono stebėtojams...

Filmas man patiko, iš pradžių abejojau, kas gi čia dabar bus, nes pradžia man pasirodė drumzlina, neskaidri, neįdomi, atgyvenusi ir tokia labai standartinė katastrofų filmo formuluotėje, bet po to pasipylė sudėtingos scenos cunamio lavinoje ir mane užliejo gausybė jausmų, sentimentų, išgyvenimų. Didysis istorijos koziris – mokėjimas žaisti jausmais ir sentimentais, nepaleisti žiūrovo iki paskutinio kadro. Ir visgi, nemanau, kad režisierius pranoko savo ankstesnį darbą „Prieglauda“, nemažai šioje juostoje įžvelgiau perdėto heroizmo, ypač užsispyrusio berniuko charakteryje, retkarčiais per daug holivudiniuose, netikroviškuose dialoguose, nuo kurių leipo ausys, juolab kad tai beveik biografinis kino filmas,. Nors istorija pasakoja tikrą istoriją, čia matomai neišvengta fikcijos, kai kurių siužetinių korekcijų, be kurių filmas neatrodytų toks sentimentalus ir likimiškai neįmanomas. O šiaip braukiau ašarą ir galvojau: „vaje, kaip gražu, kokia graži, paprasta ir nuo akmens amžiaus žinoma mintis – kas mes vieni be kitų ir kokia didelė atsakomybė ir kartu džiaugsmas yra šeima.“ Filmas šioks toks paminklas visiems cunamio metu padėjusiems galvą. Filmas pakankamai vykęs, tačiau šedevru nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela