Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti filmą, atkeliavusį iš saulėtosios Ispanijos. Tai
režisieriaus Daniel Sanchez Arevaro filmas „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“
(Azuloscurocasinegro) (2006 m.). Na, filmą gana ilgą laiką su pertraukomis
galėjote išvysti Vilniaus kino teatre „Skalvija“, o gal dar ir galėsite, nes
vos tik užmetu akį, šis filmas visada pasipainioja kartojame repertuare.
Pagaliau man teko savo akimis prisiliesti prie dar vieno stipraus ispanų filmo,
kuriame atradau visus man patinkančius elementus – ispanišką dvasią, aktorius,
įtaigią režisūrą ir toli gražu neprimityvų scenarijų.
„Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ – tai pakankamai stipri realistinė drama,
atmiežta kebliomis socialinėmis klišėmis, kuriose kapstosi herojai ir bando ne
tik išgyventi, bet ir rieškučiais pasisemti sau laimės. Pagrindinis herojus
Chorkė – tai šiukšliavežys, kuris prižiūri neįgalų tėvą, vieną dieną gauna savo
vyresnio brolio, kuris kalėjime susipažįsta su mergina, pasiūlymą ją išdulkinti
ir apvaisinti, kadangi vyresnėlis nevaisingas. Nauja gyvybė filme tampa visiems
kelialapiu į naujo likimo posūkį. Daug permainų įvyksta tiek kalinių gyvenime,
tiek laisvai begyvenančių žmonių. Metafora su tamsiai mėlynu, beveik juodu kostiumu,
kurį visą filmą nori įsigyti Chorkė, bet neturi pinigų, tampa naujų permainų
simboliu, o permainos – tai viso filmo herojų siekiamybė. Žmogus negali gyventi
be cirkuliacijos monotonijoje, juolab jei joje jaučiasi nelaimingas.
Šiaip šviesių minčių keliantis filmas, kuriame antrame plane pasakojama
Chorkė draugo istorija, kuris lankosi pas masažistą... Būtent šiai linijai
suteikiama saviironijos jausena, nors filmas gali pasirodyti kai kam slogus,
vadinasi, jie apsigavo, neužčiupę saviironijos niuksų. Kažkas bandė filmą
pripiešti masinės vartosenos auditorijai, tačiau neapsirikite, filmas savo
stiliumi ir siužetu turi pasakyti kai ką daugiau apie gyvenimą, nei eilinė
istorija apie meilė.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą