Knyga: Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis" (ispn. La Sombre del Viento)

Sveiki, knygomanai,

Ilgai troškau perskaityti ispanų rašytojo Carlos Ruiz Zafon romaną „Vėjo šešėlis“ (ispn. La Sombra Del Viento), kuris Ispanijoje pirmą kartą pasirodė 2001 metais ir tapo tikra sensacija, knyga yra laikoma viena perkamiausių ispanų rašytojų pasaulyje. Na, o mes Lietuvoje turime sulaukę ne vienos laidos – man teko skaityti 2011 metais perleistą „Tyto Albos“ leidyklos egzempliorių ir džiaugiuosi, kad šią knygą galiu priglausti prie savo bibliotekos su tikrai kokybišku leidimu, formatu ir puikiu viršeliu – tikiuosi ilgaamžišku.

Romanas „Vėjo šešėlis“ nėra jau toks menkutis – bemaž 500 puslapių, tačiau nepabosta skaityti, nes detektyviniai romano elementai taip įveja į įvykius, kad skaityti toli gražu, kad ne kančia, bet ir uždegantis „reikalas“. Šiaip iš romano tikėjausi kažko „kitokio“, manding, jis priminė tempu jau šimtus kartų visur pripiešiamą „Da Vinčio kodą“ ir kažkiek dvelkė Umberto Eco intelektualumu. Tai nėra romanas iš tų pačių intelektualiausiųjų, jis, sakyčiau, turi neskiriamą populiariosios ir „rimtosios“ literatūros lydinį, - žinau, kad daug kas nemėgsta skirstyti literatūros į „rimtąją“ ir „popsinę“, tačiau „Vėjo peizažas“, manau, patiks tiek vieniems, tiek kitiems skaitytojams.

 

Rašytojas Carlos Ruiz Zafon

Nors romaną tikriausiai jau daugelis skaitė seniau, tačiau vis vien nusprendžiau padaryti šį įrašą – dėl šventos ramybės, kaip sakant. „Vėjo šešėlis“ kaip ir nemažai „rimtosios“ literatūros kūrinių šliejasi prie kokio nors miesto ir jį garbina, išaukština, parodo purvinąją, tamsiąją pusę. „Vėjo šešėlis“ piešia tarpukario, karo ir pokario Barseloną, vaizduoja dažniausiai tamsiąją, tragiškąją jos pusę, kurioje atsiduria visi kūrinio personažai. Aišku, kūrinys aprėpia Barselonos istorinį kontekstą, kas labiau pažino šį miestą, tas tikriausiai labiau pajus tų gatvių energetiką, kol kas man miestas pasirodė gan svetimas, paslaptingas ir tuo tikriausiai įdomus.

Knyga yra pilna siužetinių linijų raizgalynė – tai pasakojimas ir apie meilę moteriai, apie meilę sau, šeimai, pasauliui, labai ryškinama draugystės tema, pasiaukojimo, drąsos kaina. Na, knygoje daug visko, pradedant naiviais jaunuolio pasamprotavimais apie meilę ir baigiant gan stačiai tašytais pagyvenusio „seksomano“ Fermino tauškalais, kurie iš esmės daug ką ironizuoja ir koketiškai kuria knygos kontrastą, praskaidrindama, o gal ir ištęsiant detektyvinį niuansą ir jaudulį. Bene pats mistiškiausias knygoje dalykas pasirodė Pamirštų Knygų Kapinės, kurios, regis, kaip supratau, švysteli savotiškame romano tęsinyje „Angelo žaidimas“ su naujais veikėjais – šį romaną taip pat, dėka „Tyto Albos“, turime lietuviškai.

Na, žinote, pasakoti visų linijų nesiruošiu, kadangi patiems reiktų paskaityti šį kūrinį. Nenoriu sumenkinti detektyvų karalienės Agatos Kristi, bet, manau, ši detektyvinė ir gana, sakyčiau, nenuspėjama kelionė duoda kur kas didesnio malonumo nei pastarosios romanai, kurie po kelių suskaitytų kūrinių vėliau tampa nuspėjami. Paskutinį kartą tokį „seklio“ malonumą patyriau tikriausiai skaitydamas panašaus intelektualinio turinio knygą „Ketverto taisyklė“, manau, pagal žanrą ir pobūdį, istorinius interpretacinius niuansus, derinimą su fikciją, „Vėjo šešėlis“ yra greta šios lentynos.

Visgi man pasirodė knygos varomoji jėga ne Barselonos užkambarių ir istorinių kontekstų „sandauga“, bet būtent detektyvinė mįslingoji Chulijano Karakso istorija, kurios neįspėjau, nes autoriaus bene didžiausias pliusas ir buvo nenuspėjamumas, todėl labai malonu. Itin talentinga ir nebanali meilės tarp kartų, atsikartojančių istorijų paralelių tarp jaunojo Danieliaus ir Bėjos su Chulijano ir Penelopės. Esama taip pat ir siaubo elementų, kurie atrodė gana kinematografiški, pasirodo, autorius anksčiau yra rašęs scenarijus Holivudui, kaip teigia knygos viršelio pristatomoji anotacija.

Visgi nepasakyčiau, kad esu maloniai gavęs šlapiu maišu, jog negaliu iki šiol atsigauti. Priešingai. Su „Vėjo peizažu“ patyriau greito skaitymo malonumą, kur apmąstymai greitai išnykdavo ir likdavo tik „puslapis po puslapio“ sindromas, „kuo greičiau išsiaiškinti ir sužinoti“. Knygoje daug gražių niuansų tarp jaunų žmonių santykių, tarp tėvo ir sūnaus, draugų, kurie yra iš skirtingų kartų, esama nemažai ir graužaties, keršto, kankinimų... Nors knyga pasakoja apie XX amžiaus pirmosios pusės Barseloną, bet, manding, pasakojime turi kažką viduramžiško, gal ta paslaptis, aistra, įtaiga, kurią spinduliuoja rašytojas C. R. Zafon ir kurią nesudėtingai perteikė vertėja Alma Naujokaitienė – sakiniai trumpi, suprantami, bet svarbiausia, kad prasmė ir pasaulis slypintis už žodžių buvo jaučiami kaip skersvėjis. Tikriausiai knygą laikyčiau labiau talentingai parašytu novatorišku įdomiu detektyvu, kuris vėlgi, kaip teigia anotacija, jau turi pasaulyje „Zafonmanijos“ pamėgdžiojimo atgarsius, nei kažkuo apskritai nauju ir stulbinančiu literatūroje.

„Žinote, Danieli, šis miestas – lyg kerėtoja. Jis įsigeria tau į odą, įsirango į širdį, net nespėjus suvokti kada ir kaip.“ (p. 478) Lygiai taip pat ir su pačiu romanu – nejauti, kaip susigyveni su personažais, jaudiniesi dėl jų, kaip sergi už Danielių, kaip seki jo brandos etapais ir galiausiai „šmukšt-braukšt“ ima kūrinys ir pasibaigia. Praleidau smagias nuotykių valandas skaitydamas apie vieną kartą Barselonoje...

Jūsų Maištinga Siela