2014 m. sausio 14 d., antradienis

Knyga: Malgorzata Saramonowicz “Sesė” / "Siostra"




Sveiki,

Tęsiu savo kolekcijos „XX a. aukso fondo“ skaitymus iš savo lentynos. Šįkart pavyko sukrimsti žymios lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną „Sesė“ (lenk. Siostra), kurią išleido leidykla „Alma littera“ 2000 metais. Lenkijoje ši knyga pasirodė 1996 metais ir tapo tokia sensacija, kaip teigia knygos anotacija, kad net per savaitę buvo išpirktas visas tiražas. Lietuviškai šios rašytojos turime romaną „Veidrodis“, bet kaip pristato anotacija, kad susižavėti neįmanoma, o ir paskaičius skaitytojų komentarus, tiesiog atsispirti šiai knygai neįmanoma, juolab kad žadama tiek daug – „Pandoros skrynia“...

Ir visgi. Romanas „Sesė“ skaitėsi sunkokai, mintys nuolat plaukiojo padebesiais, sunku buvo išjausti tai, ką autorė nori atskleisti – nemanau, kad dėl to kalta vertėja Birutė Mikalonienė. Apskritai iš knygos tikėjausi kur kas daugiau – sukrečiančio siužeto, įtraukimo ir išgyvenimo, ką dažniausiai ir suteikia šios knygos serija. Šiai knygai pasisekė nebent tuo, kad ji nėra stora, nes kitaip būčiau nusviedęs ją į šalį. Neišjaučiau jokios baimės – apskritai neturiu baimės vabzdžiams, tiesą sakant, aš juos net savotiškai mėgstu ir man tarakonai neasocijuojasi su netvarka. O tai, kad romano raiška eina net keturiais šriftais ir sluoksniuojasi išgyvenimai, jausmai ir dabarties įvykiai man nepasirodė kažkas pernelyg novatoriška, tiesą sakant, tai kėlė bereikalingą chaotišką skaitymą ir trikdė, ardė harmoningos istorijos vientisumą, trukdė įsijausti ir pajusti tiek šeimos dramą, tiek „kafkišką“ knygos idėją. Aišku, yra knygų, kurios chronologinė tvarka tiesiog stulbina ir yra įspūdinga, pvz. A. Roy „Mažmožių dievas“, tačiau „Sesė“ buvo pernelyg atvirai išmėsinėta.

Belieka ką nors pasakyti gero apie knygą. Nors ji mane šiek tiek nuvylė, bet joje aptikau ir tikrai įdomių ir novatoriškų dalykų. Rašytoja tarsi tęsia F. Kafkos literatūros metamorfozių (tiek dvasinių, tiek fizinių) tradicija, tačiau įneša savo gana įdomius biblijinius pasamprotavimus apie prigimtines nuodėmes, apie Dievo ir žmogaus sampratą, nesibodi tarakonus vadinti Dievo paslapties sergėtojais, kitaip sakant, angelais. Fantastiniai romano motyvai gana įdomiai implantuoti, nors jau knygos viduryje tampa ganėtinai aišku, kad tai apie incestą – Ievos ir Adomo vaikai santykiauja tarpusavyje, kraujomaišos atvejai, todėl man truputį neaišku, kodėl autorė tiek vilkino „kaip kažką tokio“ iki paskutinio atodūsio, kai viskas jau ir taip aišku. Tiesą sakant, mitinis pasakojimas buvo tik tiek įdomus, kiek vedė patys įvykiai, Jakubo sprendimas dėl letargo ištikusios besilaukiančios žmonos Marijos likimo. Knygos finalas taip pat, sakyčiau, pernelyg dramatiškas, bet tai tik skonio reikalas, nes tik apsidžiaugiau, kad pagaliau knyga baigėsi, nes nuo kokio 80 puslapio „pagavau tempą“ ir jau buvau susitaikęs su neįprasta rašytojus pasirinkta rašymo maniera, skaldyti tekstą biskvitais, kai vos tik pagauni įdomumą – žiūrėk, vėl skyla, – todėl skaičiau iki „pergalės“, įvyniotas į žadėtą „Pandoros skrynios“ efektą, vis naiviai tikėdamas, kad knyga finale pateiks didesnių staigmenų, kitaip sakant, nuneš skalpą, tačiau viskas gana tolygiai išsikristalizavo, o ir paslapties didesnės nebuvo. Žadėtas priartėjimas prie mirties, vabalų baimės niuansai, manding, pasirodė tik anotacijos išpūstas komercinio koketavimo ir vilionių reikalas. Tai viena iš silpnesnių šios serijos knygų, bent jau mano akimis, tačiau net neabejoju, kad atsiras nuomonių, kurios su manimi toli gražu nesutiks, tačiau mes juk žinome, kad dėl skonio ne tik nesiginčijama, bet kartais ir mirštama.

Kaip jau sakiau, didžiausias knygos pliusas yra knygos idėja – gana įdomiai ir įmantriai suvyti mitiniai ir biblijiniai motyvai su šiuolaikine drama, priedu pasitelkiant „kafkišką“ metamorfozės idėją, tačiau paties knygos forma, raiška mane erzino ir „mėtė į šonus“.



Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą