Sveiki,
Tęsiu
savo kolekcijos „XX a. aukso fondo“
skaitymus iš savo lentynos. Šįkart pavyko sukrimsti žymios lenkų rašytojos Malgorzata
Saramonowicz romaną „Sesė“
(lenk. Siostra), kurią išleido
leidykla „Alma littera“ 2000 metais. Lenkijoje ši knyga pasirodė 1996 metais ir
tapo tokia sensacija, kaip teigia knygos anotacija, kad net per savaitę buvo
išpirktas visas tiražas. Lietuviškai šios rašytojos turime romaną „Veidrodis“,
bet kaip pristato anotacija, kad susižavėti neįmanoma, o ir paskaičius
skaitytojų komentarus, tiesiog atsispirti šiai knygai neįmanoma, juolab kad
žadama tiek daug – „Pandoros skrynia“...
Ir
visgi. Romanas „Sesė“ skaitėsi sunkokai, mintys nuolat plaukiojo padebesiais,
sunku buvo išjausti tai, ką autorė nori atskleisti – nemanau, kad dėl to kalta
vertėja Birutė Mikalonienė. Apskritai
iš knygos tikėjausi kur kas daugiau – sukrečiančio siužeto, įtraukimo ir
išgyvenimo, ką dažniausiai ir suteikia šios knygos serija. Šiai knygai pasisekė
nebent tuo, kad ji nėra stora, nes kitaip būčiau nusviedęs ją į šalį. Neišjaučiau
jokios baimės – apskritai neturiu baimės vabzdžiams, tiesą sakant, aš juos net
savotiškai mėgstu ir man tarakonai neasocijuojasi su netvarka. O tai, kad
romano raiška eina net keturiais šriftais ir sluoksniuojasi išgyvenimai,
jausmai ir dabarties įvykiai man nepasirodė kažkas pernelyg novatoriška, tiesą
sakant, tai kėlė bereikalingą chaotišką skaitymą ir trikdė, ardė harmoningos
istorijos vientisumą, trukdė įsijausti ir pajusti tiek šeimos dramą, tiek „kafkišką“
knygos idėją. Aišku, yra knygų, kurios chronologinė tvarka tiesiog stulbina ir
yra įspūdinga, pvz. A. Roy „Mažmožių dievas“, tačiau „Sesė“ buvo
pernelyg atvirai išmėsinėta.
Belieka
ką nors pasakyti gero apie knygą. Nors ji mane šiek tiek nuvylė, bet joje
aptikau ir tikrai įdomių ir novatoriškų dalykų. Rašytoja tarsi tęsia F. Kafkos
literatūros metamorfozių (tiek dvasinių, tiek fizinių) tradicija, tačiau įneša
savo gana įdomius biblijinius pasamprotavimus apie prigimtines nuodėmes, apie
Dievo ir žmogaus sampratą, nesibodi tarakonus vadinti Dievo paslapties sergėtojais,
kitaip sakant, angelais. Fantastiniai romano motyvai gana įdomiai implantuoti,
nors jau knygos viduryje tampa ganėtinai aišku, kad tai apie incestą – Ievos ir
Adomo vaikai santykiauja tarpusavyje, kraujomaišos atvejai, todėl man truputį
neaišku, kodėl autorė tiek vilkino „kaip kažką tokio“ iki paskutinio atodūsio,
kai viskas jau ir taip aišku. Tiesą sakant, mitinis pasakojimas buvo tik tiek
įdomus, kiek vedė patys įvykiai, Jakubo sprendimas dėl letargo ištikusios
besilaukiančios žmonos Marijos likimo. Knygos finalas taip pat, sakyčiau,
pernelyg dramatiškas, bet tai tik skonio reikalas, nes tik apsidžiaugiau, kad
pagaliau knyga baigėsi, nes nuo kokio 80 puslapio „pagavau tempą“ ir jau buvau
susitaikęs su neįprasta rašytojus pasirinkta rašymo maniera, skaldyti tekstą
biskvitais, kai vos tik pagauni įdomumą – žiūrėk, vėl skyla, – todėl skaičiau
iki „pergalės“, įvyniotas į žadėtą „Pandoros skrynios“ efektą, vis naiviai
tikėdamas, kad knyga finale pateiks didesnių staigmenų, kitaip sakant, nuneš
skalpą, tačiau viskas gana tolygiai išsikristalizavo, o ir paslapties didesnės
nebuvo. Žadėtas priartėjimas prie mirties, vabalų baimės niuansai, manding,
pasirodė tik anotacijos išpūstas komercinio koketavimo ir vilionių reikalas. Tai
viena iš silpnesnių šios serijos knygų, bent jau mano akimis, tačiau net
neabejoju, kad atsiras nuomonių, kurios su manimi toli gražu nesutiks, tačiau
mes juk žinome, kad dėl skonio ne tik nesiginčijama, bet kartais ir mirštama.
Kaip
jau sakiau, didžiausias knygos pliusas yra knygos idėja – gana įdomiai ir įmantriai
suvyti mitiniai ir biblijiniai motyvai su šiuolaikine drama, priedu pasitelkiant „kafkišką“
metamorfozės idėją, tačiau paties knygos forma, raiška mane erzino ir „mėtė į
šonus“.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą