Knyga: Agnė Žagrakalytė "Eigulio duktė: byla F117"

Sveiki,

Žinokite, su Agnės Žagrakalytės debiutiniu romanu Eigulio duktė: byla F117, sakyčiau, gana detektyviniu pavadinimu, kankinausi kone ištisą mėnesį, bet vis skaičiau ir skaičiau, ir vis labiau pykau ant savęs, kad kankinuosi su tekstu. Labai varginanti knyga. Kiek supratau, pati autorė lyg ir norėjo skaldyti knygą į keletą dalių, tačiau Tyto Alba skatino viską sukrauti į vieną. Sakyčiau, iš vienos pusės tai vargina patį skaitytoją, o iš kitos pusės – gerai, nes toliau knygos tempas slopsta, intrigos mąžta, pasakojimo tempas lėtėja ir artėja prie grafomaniško noro pernelyg daug visko užgriebti, todėl kitos knygos dalys taptų gana nuviliančios skaitytoją.

Knyga įtraukta į 2014 Metų knygos rinkimus. Sakyčiau, aukštai įvertinta, savaime suprantama, kodėl – į knygą sudėta praktiškai visa era, ką galime vadinti lietuvių grožinės literatūros evoliucija. Labai gundė atgalinė anotacija, kuri žadėjo įspūdingai sodrią ir margą šeimos sagą, o aš taip mėgstu šeimos sagas (bus paveikusi skandinavų literatūra), tačiau skaitant Eigulio dukterį visgi šis entuziazmas prislopo – tai nėra tai, ko galima tikėtis, kaip iš skandinaviškų šeimos pasakojimų. Pasakojimas be galo ištęstas. Pasakysiu, kad pirmoji knygos dalis, kuri vadinasi Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo, buvo arti mano subjektyvių lūkesčių. Šeimos saga ritasi, keičiasi kartos, papročiai ir mąstymas, laikmečio tendencijos. Labai patiko, kad įvesti „povandeniniai“ pasakojimo mitai, pvz., kad čigoniško kraujo mitas prišaukia tam tikrų charakterių pokyčių giminės bendroje sprendimų karuselėje, tarsi vilkas, kuris prijaukintas, bet visada žiūri į mišką. Pasakojimo tempas gana spartus, akcentuojami esmingi įvykiai, per kuriuos charakterizuojami veikėjai, leidžia išskirti charakterių tipus ir šiaip pasijusti tikrame giminių pasakojime su vos jaučiamu magišku prieskoniu, o kai kuriuos epizodus priskirčiau netgi Žemaitės pasakojimo tipui.

Pasakojimo stilius nevienareikšmiškas, kalbant apie Mergaitę, kuri turėjo čigoniško kraujo. Iš vienos pusės dėl savo chronologinio ir sintezuoto giminės genezės mosto jis modernus, kai kurie sintaksiniai dalykai taip pat arti modernizmo, tačiau leksiniu požiūriu, literatūra artima XX a. lietuvių literatūrai. Vis galvojau, kad tokia didelė sparta bus tik iš pradžių ir po to veiksmas pamažu lėtės, kol galiausiai įsikristalizuos sovietmetis, bet ateina nauja dalis Eigulio duktė: byla F117 ir viskas subliukšta – nauja istorija, nauji veikėjai, nauja generacija, kuri, dievaži, išplėtota iki smulkiausių nereikalingų detalių ir atrodo pasakojimo požiūriu daug silpnesnė. Kadangi Agnė Žagrakalytė prasitarė, kad egzistuoja Juozo Žagrakalio sukurti autentiški pasakojimai, o ji tik iš dalies „montavo“, tai suprantama, kad autobiografinė pusė labiau detalizuota. Skaitytojui į naudą neišeina nei romano apimtis, nors dažniausiai gerų knygų apimtys nėra bėda, tačiau šiosios ima ir pastringa nuo antros dalies. 

Suretėjęs pasakojimas apima tik Juozo Žagrakalio vaikystę, jaunystę ir dienas Kaune. Pasakojimas išplėtotas, labai detalizuoti prisiminimai, aiškinami jausmai iki tokių smulkmenų, kad tiesiog norisi praversti puslapį po puslapio. Kaimo ir ūkio darbai, kurie pirmojoje dalyje buvo esmingai nupasakojami, antrojoje dalyje tapo alinančiai nuobodūs, pasikartojantys ir, žvelgiant iš estetinės pusės, – vidutiniški ir nė iš tolo savo galia neprilygstantys J. T. Vaižganto Pragiedruliams. Stipriai jaučiama „vaižgantinė“ geografinė naratoriaus slinktis. Pasakotojui svarbu, kas kokiam kaime, miestelyje vyksta, todėl pamažu antrojoje dalyje skaitytojas ima jaustis tarsi Aukštaitijos šiaurėje, gali įsivaizduoti atstumus, netgi keliukus ir kelius kertančias upes. Sakyčiau, tai nėra blogai, bet trūksta grynumo, esmingų įvykių kondensato, kad tekstas, o labiausiai norimos papasakoti istorijos esmės atsiverstų kaip kortos, o ne taptų nuobodžiu vidutinišku pasakojimu, atkartojančiu XX a. lietuvių literatūros temas ir tendencijas. 

Rašytoja Agnė Žagrakalytė.

Iš antrosios knygos dalies akį traukia nebent Pirmojo pasaulinio karo įvykiai – tai išties esminga ir jaudina, manau, daugeliui skaitytojui turėtų patikti šie epizodai. Suprantama, kad Juozapo, Margaritos ir Lidijos meilės trikampis gerokai perdėtas ir emocionaliai hiperbolizuotas, pritemtas iki neoromantinio pop romano lygmens su visa cituojama personažų epistolika, todėl neretai atrodo, kad elgesys ir pasakojimo tempas primena Santa Barbarą. Jau taip viskas su detalėmis nupasakota, taip viskas skaitytojui aišku, kaip dieną, kad nebelieka jokios intrigos skaitant, o prieš akis praplaukia ne vienas XX a. kur kas geresnis lietuvių romanas, nei Eigulio duktė, pvz.: A. Vaičiulaičio Valentina, V. M. Putino Altorių šešėlyje ir kt. Čia tekstui nelabai padeda ir dėl pikantiškumo cituojamoji tarpukario kronika, kurią irgi norisi kuo greičiau praversti. Viskas modeliuojama lyg ir literatūriškai, norit atitikti grožinės literatūros standartus, bet neišvengiama dokumentiškumo, papildant Žagrakalių giminės sagą įvairiais pagardais. 

Daug dėmesio skiriama žmogaus epochos mąstysenai ir mokslo žmogui. Vyrauja (neo)romantinės literatūrinės epochos tendencija, savaime suprantama kodėl, nes tarpukaryje ji ir dominavo kaip labiausiai kaimiškai kultūrai priimtina ideologija. Romane tai kuo puikiausiai atsispindi. 

Trečioji romano dalis vadinasi Sodininko vaikai, kurios, pridėsiu ranką prie širdies, nebeįveikiau, tiesiog pačiam nebeskanu tapo skaityti ir vis kaip vilkui dirsčioti į kitą įsigytą knygą ant stalo. Skaitymas visgi neturėtų būti kančia, o trečioje dalyje dar daugiau kronikos, dar daugiau autobiografiškumo, kuris tekstą paverčia dokumentika, prarandant grožinės literatūros skaitymo malonumą. Aišku, tardymo tema aštresnė ir įdomesnė, bylos citavimai ir pan., tačiau šiuo atžvilgiu kur kas įdomiau skaityti išverstą suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną Valymas. 

Laiškai, datos, romantinis kalbėjimas, naivi filosofija, kurią daugiau ar mažiau žino visi, lieka skaitytojo užribyje, todėl kyla natūralus klausimas: kam visa tai? Aišku, pastatyti paminklą giminei, įamžinti, užfiksuoti ir išsaugoti – to nori, manau, kiekviena giminė, kiekvienas žmogus. Ką gi, galiu Agnę Žagrakalytę pasveikinti su prozos debiutu, kuris įprasmino jos giminę, tačiau literatūriniu atžvilgiu knyga pernelyg chaotiška, prie jos dar tektų labai daug dirbti, daug braukyti, išmesti, kad ji taptų įdomi, patraukli nuo A iki Z paprastam skaitytojui. Šiuo atveju, galvoju, kad autorė nedrįso pataikauti skaitytojui ir norėjo kuo daugiau apglėbti autentikos ir išsaugoti kuo daugiau šeimos patirties relikto.

Labiausiai literatūriškai vertinu pirmąją knygos dalį, kuri apima daugiau nei 100 puslapių. Sutvarkius pabaigą, manau, išeitų tikrai neprasta, įdomi atskira knyga, kuri literatūriškai gręžiasi į mūsų praeitį, prikelia užmištą XX a. kalbėseną. Šiaip ar taip visa Eigulio duktė: byla F117 knyga atrodo mūsų lietuvių šiuolaikinės kontekste šiek tiek išskirtinė. Pabėgę nuo agrarinės kultūros vaizdavimo, kaip mokiniai nuo programinių „įsiėdusių“ kūrinių į postmodernizmą, vėl atsigręžę į autentišką savo tautos patirtį, atrandame ir prigesusį tradicinės literatūros židinį. Likusi knygos dalis – sudėtinga problema ir atviras literatūrinis klausimas visiems šios knygos skaitytojams.

Jūsų Maištinga Siela