Sveiki, skaitytojai,
Nauji metai, nauji šposai, pasakytų tikriausiai koks Juozas
Erlickas. Tikriausiai šiandien vienas juokingiausių pokštų buvo itin labai
taiklus apie šulinius, kuris skamba maždaug taip: kodėl vaikai mėgsta didelį
šaltį, ogi todėl, kad užšąla šuliniai... Juokiausi be jokios sąžinės graužaties,
nes juokelis itin taiklus, juodo humoro, turint galvoje, kad tėvas į šulinį
neseniai sumetė du savo vaikus ir sukėlė visą Lietuvą, tiesiogine to žodžio
prasme, ant kojų ir piktų liežuvių. Vieni ėmė suokti, kad grąžintų mirties
bausmę, dar kiti užsipuolė socialines tarnybas, dar kiti – alkoholį, pabėgusią
žmoną, kaimynus ir netgi mūsų visagalį Viešpatį. Pamanykit, lyg mirties bausmė
ką nors pakeistų. Nė vienas plaukelis nesuvirpėtų provincijoje, jeigu ir
grąžintų, nes kas gėrė, tas gers, kas gainiojo žmonas ir vaikus su kirviu, tas
gainios ir toliau. Jeigu socialinės tarnybos dirbtų pilnu pajėgumu, tai
kaimuose praktiškai nebūtų vaikų, nes visus juos supakuotų ir išvežtų norvegų
gėjams ir lesbietėms, o mieste nors kiek pasiturintys, vaikų, kaip žinia,
nebegimdo, nes pasigimdžius, nebebus kaip dirbti ir teks skursti, keltis į
kaimą... Ir visgi tas socialinis gyvenimas, jis suniokoja žmones, nutekina
kraują iš šalies.
Ir iš tikrųjų, ką
veikti ten kaime. Mano dėdė, kuris pernai pardavė kone dešimt jaučių, gavo grašius
ir pasakė, kad daugiau nebeaugins, nes nebeapsimoka. Geria ir jis, tik žmonos
negainioja aplink sodybą, veikiau žmona jį už gėrimą. O geria iš tos begalinės
laimės, kad nieko nebeliko, kad nieko nebemoka daryti, o tai ką mokėjo
geriausiai, seniausiai niekam nebereikia. Ir visos sodybos ten kaip kapinės,
kiekvienam lange po girtą nuliūdusį veidą, įstrigusį be žinios ir ateities pasaulyje,
savo pačių kalėjimuose. Ne ką geriau ir tame mieste, kuriame sakysite
triumfuoja vidutinė klasė visą gyvenimą aukodami savo nemylimam darbui, todėl
vaikšto pikti, nuolat burnodami ant viso pasaulio. Kaip tik skaičiau Dalios
Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“, kur ji šmaikščiai, bet tiksliai
užfiksavo, kad lietuviai savo šalyje gyvena tik tam, kad dirbtų, o graikas
dirba tik tam, kad išgyventų, nes nėra būtinybės gyvenimą iššvaistyti
nemėgstamam darbui. Mums moka grašius, skurstame ne tik materialiai, bet
pragerdami savo dvasią. O ko negerti, jeigu niekur tavo rankos nebereikalingos?
Tik gerti juodai ir piktai, metant vaikus į šulinius, kad nebebūtų to prakeikto
rytojaus, kai vėl prablaivėjus teks galvoti, kaip juos išmaitinti, kaip
susimokėti tuos varganus mokesčius, išklausyti žmonos eilinius priekaištus.
Manote, iš gero gyvenimo tas vyras prasigėrė ir nužudė savo vaikus? Mūsų,
Lietuvos vaikus? O mes trokšdami dar daugiau mirčių, suokiame apie mirties
bausmę... Kokie mes visgi bejėgiai, žaizdas gydome naujomis žaizdomis. Jei skauda
viena ranka, kandame į kitą, kad tik būtų blogiau.
Ir ta nutrinto šulinio
fotografija, vaikų kapas, iš žiniasklaidos į žiniasklaidą nešama bauginti ir
rodyti mums, kokie esame bejėgiai. O kitame puslapyje, tame pačiame portale,
kur lieknėjančios „žvaigždės“ ir vaistai, ir majonezas, ir degtinė, ir J. Valančiūno
tritaškis... Toje pačioje linijoje, plokštumoje mirtys ir dar ta kuriozinė fotografija
iš Dubajuje degančio dangoraižio, kur įsimylėjėlių pora fotografuojasi mirčių
fone, talpina į Facebook‘ą ir dėkoja
už nuostabų naujametinį reginį, net nežinodami, kad tai ne fejerverkai, o
vienas didelis liepsnojantis pagarabas.
Taigi. Ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo. Vaikų mirtys tėra tik pasekmė ilgai
stuksentos ir skaudančios sielos, sugniuždytos kapitalizmo, valdžios abejingumo
ir beprasmybės. Ak, jeigu visi tik gimtų verslininkais ir chamais, gal net nereikėtų
nei tų šulinių, laktume vien šampaną iš paauksuotų unitazų ir sprogtume iš
puikybės ir pasipiktinimo, kodėl kiti nesugeba prasimušti, taip, kaip tai
padarėme mes.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą