Pasivaikščiojimas prie Baltijos jūros: Jūros ir žmogaus prigimtis

Paveiksl. William-Adolphe Bouguereau "Dante and Vergil".

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Neseniai vaikščiojau prie jūros ir galvojau apie tai, kaip pamažu senstame, tapdami Raudonosiomis milžinėmis – tai žvaigždės stadija, kai jos masė padidėja daug sykių, sudegindama šalia esančias planetas, ir ruošiasi sprogimui-supernovai. Kai kas tądien tolėliau rinko gintaro gabalėlius, buvo balandžio pirmoji savaitė, pats atšilimas, kai norisi eiti iš daugiabučių ir darbų į pasaulį ir prisisemti pilnas kišenes vėjų, akmenų, kriauklių, paukščių plunksnų, susipažinti su nepažįstamais, kai pasiilgsti kažin kokios archetipinės laisvės.

Jūra irgi sensta. Kartu su manimi. Lyg vienišas vyras su šunimi daugel metų vis ateitų į įlanką ir vis mažiau žaistų, vis mažiau lakstytų ir vis daugiau stebėtų horizontą, kur laivai tik neryškiais taškeliais išnyksta lyg vaiduokliai, kuriems nebelieka prasmės vaidentis. Vis mažiau taškytųsi bangomis ir vis labiau stebėtų veidrodines purslų duženas. Vis labiau skaitytų paauglių užrašus smėlyje – nešvankius ir tuos, kurie panašiūs į maldą ar bent meilės prisipažinimą.

Tas vėjas vis girdisi, lyg nematomas dinozauras lakstytų kopose tarp žolių, sulaukėjusių erškėtrožių, paliktų čia pat alkoholio butelių, lengvai permintų skardinių ir kluptų kopų įdubose it antsvarį turinčios moterys, mesdami griaučių šešėlių pjautuvus, nes vėjai kaip ir dinozaurai – tušiaviduriai, išlesti laiko termitų. Rodos, mirę kuršiai ateina tapyti paveikslų, nykstančių laivų ir gyvųjų, o vėjo dinozaurai jų neliečia, tik perkošia plaukus ir ilgesį, nuglosto akių obuolius, atverdami kažin kokius šulinius. Tokiais šuliniais žiūri į jūrą Velykų salos sukerpėjusios statulos.

Sensta ir jūra. Vis mažiau ir mažiau ji tampa jūra, vis daugiau kažkokia kuždesių sala, gal net ne sala, kažkokiu nepaglostytu žvėrimi, kuris norėtų paguodos, tačiau nesiryžta prisipažinti, kad iš jūros tapo žvėrimi, vis evoliucionuojanti gyvybe, kuri tuoj užsiropš į krantą ir pradės lyg ištikimas šuo laižyti neskustus vyro skruostus.

Jūra, ar tu ten? Ar savyje besi panaši į jūrą? Nuskendę laivai, gintarai ir išmirusios rūšys guli tarp nugrimzdusių torpedų ir XVII amžiaus šampano dėžių. Ar tebesi panaši į save savo kvaila prigimtimi būti tik jūra? Mudu senstame kartu. Mudu kvailėjame. Mudu kartu.

Jūsų Maištinga Siela