2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Knyga: Kęstutis Navakas "Vyno kopija"



Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Jeigu reiktų balsuoti Metų knygos konkurse šiemet, tai tikriausiai nežinočiau, už ką balsuoti. Bet bent žinočiau, už ką NEBALSUOTI – už debiutinį Kęstučio Navako romaną Vyno kopiją, kurią jau liaupsino visas autoriaus palaikymo užnugaris, kitaip sakant, kiti rašytojai, grąžindami „gerų žodžių“ skolas už kažkada jų knygose atgalinių viršeliuose brūkštelėtus „navakiškus“ komentarus. Tiesą sakant, knygos nė nepabaigiau skaityti ir recenzijos rašyti apie neaprėptą kūrinio visumą lyg ir nederėtų, tad, prašau, laikykite tai net ne recenzija, o tiesiog „įspūdžiais“.

Visų pirma – niekada K. Navako neskaičiau, tačiau, kad jis šiuolaikinis poeta legenda, tai tas tikriausiai niekas nepaneigs ir jo įtaka ir skydas kitiems literatūros kūrėjams yra tvirtas, nes jau vien „Kęstutis Navakas“ skamba kaip literatūros kanonas. Ko galima tikėtis iš legendos? Ogi tik paties geriausio! Tik ne kraujo, o pieno putos! Tačiau kuo daugiau tikiesi ir stiebiesi, tuo greičiau nusmunka kelnės ir pasimato visas „grožis“.

Vyno kopija skaitėsi nuo pat pirmųjų puslapių siaubingai. Nėra siužeto. Turbūt nušovė su ta pačia Giedros Radvilavičiūtės muškieta. Nuo pat pradžių padrikai miglota intriga, daug literatūrinių reveransų – pradžia lyg tarp Fausto, lyg Dantės Dieviškosios komedijos idėjų, kur pasakotojas numiręs leidžiasi į kažin kokią paslaptingą fantasmagorišką kelionę, o jį lydi velniškasis personažas grafas Pti. Gerai, pradžia dar lyg ir žada kažką įdomaus, kažkokį postmodernizmo nuotykį, tačiau greitai paaiškėja, kad visas trynys daug skystesnis, negu atrodė iš pradžių. 

 Kęstutis Navakas.

Pasakotojas ima slampinėti po barą, kur dirba Telma ir Luiza – gal senos K. Navako simpatijos? – o baras lyg ir nuolatinė apsisvaiginimo ir intelektualių reveransų, kitaip sakant, perdėto patoso ir užgniaužtos arogancijos aikštele skaitytojams. Bet galiausiai išlendantys visokie buitiškieji „tunai“ ir kiti, manding, jau nebeskoningi dalykai – intelektualumo ir masinės kultūros kergimas – išblaško ir dar labiau išskaido pasakojimą į visišką miglotą sąmonės srauto diktuojamą beprotybę.

Išties ta beprotybė ir erzina, nes knyga tampa tokia intelektualiai manieringa, kad tiesiog, rodos, parašyta vien tik menamam paties K. Navako sielos draugui, savo paties kopijai, kalbant tik apie tai, kas svarbu tik pačiam autoriui. Kas gali perkąsti visus kultūrinius biskvitus, sukryžminamus veikėjus iš skirtingų kultūrinių (realių ir fiktyvių) klodų? Po 10 puslapių teksto tampa „nebeskanu“ net nuo atpažinimo džiaugsmo, nes knieti, kad kuo greičiau šis manieringas intelektualinis pasimaivymas pasibaigtų. Žvelgiant iš lietuviškos literatūros perspektyvos, žinoma, knyga intelektualiai vertinga, jos forma, kultūrinis barokas lyg ir veda šiuolaikinę lietuvių literatūrą į naujus aguonos laukus, tik, manding, pernelyg nusvaigintus, nualintus nuo perdėto intelektualinio vartojimo – tai tarsi karvė, kuri nurupšnoja šviežią žolytę, pavirškina skrandyje ir atrajoja mums jau apvirškintą produktą. Štai ką man priminė visiškai jokio įspūdžio nepalikusi Vyno kopija.

Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras: