Kęstutis Navakas. „Vyno
kopija“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Jeigu reiktų balsuoti
Metų knygos konkurse šiemet, tai tikriausiai nežinočiau, už ką balsuoti. Bet
bent žinočiau, už ką NEBALSUOTI – už debiutinį Kęstučio Navako romaną Vyno kopiją, kurią jau liaupsino visas
autoriaus palaikymo užnugaris, kitaip sakant, kiti rašytojai, grąžindami „gerų
žodžių“ skolas už kažkada jų knygose atgalinių viršeliuose brūkštelėtus „navakiškus“
komentarus. Tiesą sakant, knygos nė nepabaigiau skaityti ir recenzijos rašyti
apie neaprėptą kūrinio visumą lyg ir nederėtų, tad, prašau, laikykite tai net
ne recenzija, o tiesiog „įspūdžiais“.
Visų pirma – niekada K.
Navako neskaičiau, tačiau, kad jis šiuolaikinis poeta legenda, tai tas tikriausiai niekas nepaneigs ir jo įtaka ir
skydas kitiems literatūros kūrėjams yra tvirtas, nes jau vien „Kęstutis Navakas“
skamba kaip literatūros kanonas. Ko galima tikėtis iš legendos? Ogi tik paties
geriausio! Tik ne kraujo, o pieno putos! Tačiau kuo daugiau tikiesi ir
stiebiesi, tuo greičiau nusmunka kelnės ir pasimato visas „grožis“.
Vyno
kopija skaitėsi nuo pat pirmųjų puslapių siaubingai. Nėra siužeto.
Turbūt nušovė su ta pačia Giedros Radvilavičiūtės muškieta. Nuo pat pradžių
padrikai miglota intriga, daug literatūrinių reveransų – pradžia lyg tarp Fausto, lyg Dantės Dieviškosios komedijos idėjų, kur pasakotojas numiręs leidžiasi į
kažin kokią paslaptingą fantasmagorišką kelionę, o jį lydi velniškasis
personažas grafas Pti. Gerai, pradžia dar lyg ir žada kažką įdomaus, kažkokį
postmodernizmo nuotykį, tačiau greitai paaiškėja, kad visas trynys daug
skystesnis, negu atrodė iš pradžių.
Kęstutis Navakas.
Pasakotojas ima slampinėti po barą, kur
dirba Telma ir Luiza – gal senos K. Navako simpatijos? – o baras lyg ir
nuolatinė apsisvaiginimo ir intelektualių reveransų, kitaip sakant, perdėto
patoso ir užgniaužtos arogancijos aikštele skaitytojams. Bet galiausiai
išlendantys visokie buitiškieji „tunai“ ir kiti, manding, jau nebeskoningi
dalykai – intelektualumo ir masinės kultūros kergimas – išblaško ir dar labiau
išskaido pasakojimą į visišką miglotą sąmonės srauto diktuojamą beprotybę.
Išties ta beprotybė ir
erzina, nes knyga tampa tokia intelektualiai manieringa, kad tiesiog, rodos,
parašyta vien tik menamam paties K. Navako sielos draugui, savo paties kopijai,
kalbant tik apie tai, kas svarbu tik pačiam autoriui. Kas gali perkąsti visus
kultūrinius biskvitus, sukryžminamus veikėjus iš skirtingų kultūrinių (realių
ir fiktyvių) klodų? Po 10 puslapių teksto tampa „nebeskanu“ net nuo atpažinimo
džiaugsmo, nes knieti, kad kuo greičiau šis manieringas intelektualinis
pasimaivymas pasibaigtų. Žvelgiant iš lietuviškos literatūros perspektyvos,
žinoma, knyga intelektualiai vertinga, jos forma, kultūrinis barokas lyg ir
veda šiuolaikinę lietuvių literatūrą į naujus aguonos laukus, tik, manding,
pernelyg nusvaigintus, nualintus nuo perdėto intelektualinio vartojimo – tai tarsi
karvė, kuri nurupšnoja šviežią žolytę, pavirškina skrandyje ir atrajoja mums
jau apvirškintą produktą. Štai ką man priminė visiškai jokio įspūdžio
nepalikusi Vyno kopija.
Jūsų Maištinga Siela
nepreparuokit kaip chemikas, o mėgaukitės vynu:)
AtsakytiPanaikinti