Sveiki,
Kas šįkart gero
savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma,
mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį
knygų presas, kuriame „svečiuojasi“
šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų
rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo
kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir
nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir
naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“
nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją
vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne
savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto,
argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po
recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok
Gailiui).
Nustebino tik
prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų
žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo
zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio
(pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir
kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros
tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir
pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo
klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?
Iš esmės šis numeris
skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir
feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk.
Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas
interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad
Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių.
Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare
(velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį
patraukęs Mano tėvas, mano sūnus –
biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto
bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau
analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus
kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.
Antroji svarbi tema
galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai
Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros
įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“
kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių
būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus
reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės
Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų
ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė
šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja
prasme.
Štai Virginijos
Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl
Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net
apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio
youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų
dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius
literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių
premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas
nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp
poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai
netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai,
bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos
pirmame puslapyje ir net įsipatoginau
lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau
greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo
liepos 17 d. natiurmortas.
Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus
laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai
nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet
Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl
lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir
kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir
amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.
P. S. Krienai ant
Literatūra ir menas viršelio? Really?
Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.
Jūsų Maištinga Siela
taigi, kartais recenzijos, kad ir neblogos, pradangina norą skaityti patį kūrinį. Aišku, būna ir atvirkščiai. Aš irgi galvojau - paminės nobelistą ar ne. Na kaip jau Literatūrmenis galėtų to nedaryti? Kitąsyk gal plačiau ką nors įdės, nes apie Svetlaną savo laiku rašė be paliovos.
AtsakytiPanaikinti