Sveiki,
Tokio smūgio iš
Scanoramos nesitikėjau. Šiaip esu pakantus visokiam kinui, tačiau skubėdamas
pavargęs iš darbų į kiną, kad galėčiau pamatyti brazilės Danielos Thomas filmą „Vazantė“ (portugal. Vazante) (2017) nustembi, kai gauni per veidą
kaip su žuvies uodega. Žinoma, tokie festivaliai yra amžina loterija, tik esu
pratęs jose laimėti. Šįkart visai nenorėjau žiūrėti šio filmo ir rinkausi tik
dėl patogaus laiko ir jau nuojauta iš matyto anonso sakė, kad geriau į šį filmą
neiti, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šįkart rizikavau ir vis tiek
likau be šampano.
O filmas nėra prastas tam
gurmaniškam žiūrovui, kuris iš filmo tikisi tiesiog lengvos poezijos su muilo
operos melodrama 1821-ųjų Pietų Amerikoje. Foną „paspalvina“ nykūs ir nieko
dažnai nesakantys dekoraciniai vergai. Tarp kelių veikėjų nykių frazių įtampą
visiškai sužlugdo penkių minučių gamtovaizdžių intarpai (čia prisiminiau filmą „Gyvatės
apkabinimas“, tik ten viskas suveikia, o čia nykuma), kaip per juos
vilkstinėmis keliauja vergai ar šiaip koks baltasis ant arklio. Filmas žiauriai nuobodus, jokios provokacijos, jokio
noro kažkuo sudominti, pateikti nematyta forma, prakalbinti žiūrovą, viskas
plaukia estiniu paviršiumi, kad istorija tarp tų veikėjų ale filosofiškai
susuktais snukiais, nuolat pauzuojančių,
neištenančių daugiau nei vieną primityvų sakinį, atrodo, kad staiga grįžčiau į
kino akmens amžių.
Iš egzotiškos Brazilijos
ir daug žadančios režisierės išėjo šnipštas, tad po pusvalandžio kankynės tiesiog
laisva valia išėjau iš kino salės, praradęs bet kokį šansą save sudominti, nes
filmas absoliučiai skystas, neįdomus, o
gražių vaizdinių galiu „pasiyoutubinti“. Melodramos, kad ir kokiame amžiuje
bevyktų, nesuveiks, jeigu nebus kibirkšties. Deja.
Mano
įvertinimas: 1/10
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą