Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“ – Vilnius: Alma littera, 2017. –
288 p.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Regis, mano naujieji
pažadais šiems metams pildosi. Skiriu dėmesį dokumentinei grožinei literatūrai
ir norėjosi itin stipriai pradėti naujus kalendorinius skaitymo metus, tad
pasirinkau mane prieš daugiau nei metus sukrėtusią baltarusių autorę Svetlaną Aleksijevič, kurios knyga Laikas iš antrų rankų tąkart padarė tokį
poveikį mano supratimui apie socializmą ir apskritai apie visuomenės valdymą-pavergimą,
kad ilgai negalėjau imti į rankas autorės (per)leistų kitų knygų, tačiau laikas
praeina ir vėl norisi kažko aštraus, kažko itin paveikiai sukrečiančio, tad
pasirinkau jos dokumentinę apysaką Cinko
berniukai.
Šįkart buvau pasiruošęs
ir žinojau, ko tikėtis. Nuo pat pirmųjų puslapių apėmė tas dokumentinės prozos
pojūtis – viskas gyva, viskas tikra, žodis nesumeluotas. Cinko berniukai – tai koliažinis
pasakojimas, susidedantis kaip ir visos autorės knygos iš gyvų žmonių
liudijimų, šįkart ji įrašinėjo pokalbius su tais, kurie vienaip ar kitaip
dalyvavo Afganistano kare, kuris vyko beveik per visą devintą dešimtmetį. Šis gėdingas
karas į istoriją įėjo kaip bereikšmis, propagandiniu „kuru“ pakurstytas
sovietinis gestas pasauliui: štai, mes galingi ir galime visus nušluoti nuo
žemės paviršiaus.
Kaip ir ankstesnėje
knygoje, taip ir Cinko berniukuose stebina
autorės išgautas polifoninis skambesys, daugybę susipriešinusių, pasimetusių
savo vertybėse ir valdžios įteigtose realybės labirintuose persipynusių likimų.
Tokios knygos provokuoja, leidžia piktintis, „tampo“ nervus ir išplečia mūsų
absurdišką pasaulio matymą – tokias knygas labai mėgstu.
Neįtikėtini karą
išgyvenusiųjų liudijimai supurto, pradedant pačių rusų tarpusavių požiūriu į
saviškius ir afganus, tiek į mirtį, gyvenimą, šeimą. Šį karą regėję, kaip ir
amerikiečiai iš po Vietnamo, pilni nuoskaudos, kad buvo apgauti, išsiųsti į
nežinią, kai draugo palaikus su jo žarnomis rinkdavo į kibirą ir supildavo į
cinkuotą karstą ir siųsdavo motinoms – žodžiu, klaiku. Tarp išgyvenusiųjų aidi
ir motinų liudijimai, kurie sumišę su įteiktomis „didvyrių“ sūnaus įvaizdžiais
bei nekaltųjų žudymu – du propagandiniai klaidingos informacijos iškreipti
pasauliai, o viską priimti turi visko netekusi motinos širdis. Taip nepakeliama.
Knygoje skamba tiesa kaip šūviai, tačiau kalbantieji tos tiesios širdimi
nepripažįsta, bet jų žodžiai išduoda ir padaro bendrą pokalbių prasmių jungtį,
kuriame lyg nuotrauka išryškėja tvirtas melo pasaulis.
Gal dėl to vėliau autorė
buvo paduota į teismą ir teisiama už neva faktų iškraipymą. Tos pačios motinos
vėliau spjaudė į Svetlaną (tą rodo bene 50 puslapių pabaigos tekstas apie
teismo procesą dėl šios knygos). Šie kaltinimai pratęsia neišsemiamą ir nei
protu, nei širdimi nepriimamą tiesą, kad sūnūs irgi buvo aukos. Visų pirma aukos
valdžios, kuri vertė aukotis, antra – rusiškojo mito, kad reikia ginti tėvynę,
nors jokio agresoriaus nėra. Tie žiaurūs karo aprašymai, sunku juos su kuo nors
palyginti, tai tik atskiras „aleksijeviškas“ dokumentinis žanras, gyvas
liudijimas, kuriame atsiskleidžia tiesa kiekvieno suluošintoje kalboje, įvairiuose
jo psichofiziniuose veiksmuose, frazių pasikartojimuose, trūkčiojimuose, minčių
šokinėjime, siunčiamuose prakeiksmuose... Visa tai jų žodžiuose be maskuotės,
kurie byloja apie dvasios suluošinimą, nebegrįžtamai nurašytą gyvenimą į
bereikšmes egzistencijos paraštes. Neišsemiama ir protu nepamatuojama trauma,
kuri verčia išgyvenusius nemiegoti, sapnuoti košmarus, nebeleidžia sukurti „normalios“
šeimos, gyventi be alkoholio, nebeleidžia apčiuopti gyvenimo prasmės. Tai sukrečia.
Rašytoja Svetlana Aleksijevič.
Nepaisant sunkių
išgyvenimų, gyvenimas tęsiasi. Koks jis kontrastingas, kai idealai žlunga ir jų
vis griebiamasi kaip šiaudo, nes melo iliuzijoje lengviau gyventi. Ypač juntamas
atotrūkis, kad karo veteranai nesusikalba su kitomis kartomis: „Mano aštuoniolikmetis pusbrolis nenori eiti
į kariuomenę. „Vykdyti kažkieno kvailus įsakymus? Virsti žudiku?“ Į mano
kovinius apdovanojimus jis žiūri kreivai... O man apmirdavo širdis, kai senelis
apsivilkdavo savo paradinį švarką su ordinais ir medaliais. Kol mes tenai
kariavom, pasaulis pasikeitė (p. 192)“.
Šioji „Afganistano karių
karta“ šviečiasi suluošinta propagandos. Jie turėjo savo stabus ir didvyrius iš
praeities, genami garbės beveik dar visai vaikai, jie norėjo pateisinti to
sukurto didybės melo, kad ir jie gali tapti tautos herojais, kaip kadaise tie,
kurie dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau heroizmas, pasirodo, tampa vienu
svarbiausiu melo formų, per kurį galima lengvai valdyti romantinį žmogų. Eiti
ir mirti negalvojant, nes tėvynė liepė, nes tai garbinga...
Tačiau kare viskas
kitaip ir tų baisybių šioje knygoje apstu. Pirmuosius 50 puslapių perskaičiau neatgaudamas
kvapo, vėliau viskas pamažu atbunka ir „slenkant“ tekstu link pabaigos tampi
tarp tų liudijimų kažin koks užsigrūdinęs, netgi nuobodžiaujantis: ak, dar
vienas liudijimas, ir dar vienas... Staiga viskas ima vienodėti, visų skausmas
panašėti. Tad „prikabinti“ teismo liudijimai iš S. Aleksijevič bylos iš tikrųjų
vertė vėl pabusti iš liūdnojo letargo ir iš naujo apmąstyti bergždžio heroizmo
galią, kuria dabar užkrečiami tiek lietuviai „patriotai“, tiek už mūsų sienos
Rusijoje esantys broliai. Knyga liudija, kad reikia atsargiai su istorija,
nevalia jos pamiršti, nuolat reikia permąstyti, bet mes silpni, mes pasiduodame
idealams ir idėjoms, mus pernelyg lengva įvilkti į uniformą, „prišerti“ gražių
idealų ir išsiųsti į frontą.
Vienas giliausių ir labiausiai
apibendrinančių Cinko berniukų
ištraukų esti knygos gale, kai Svetlana Aleksijevič teismo pabaigos žodyje
kreipiasi į ją puolančiuosius – šitą, pamaniau, atsišviesiu ir visur cituosiu!
Savo kalboje, kur tampa Cinko berniukų
išvadomis, ji įprasmina esminį klausimą, į kurį tikriausiai neatsakys niekas:
kas mes, žmonės, esame, kad mes taip galime žiauriai elgtis? Kas jis – tas žmogus?
Nejučia prisiminiau
paskutinio liudytojo sakinį: „Supratau,
kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba... (p. 217).
Tas kraujas mūsų. Jis nuo karo persineša visiems: kaip pagieža, kaltė, atsakas,
atstūmimas, bet kokia reakcija... Mes visi susitepę, sujungti tuo krauju.
Perskaitęs knygą pagalvojau tą patį, ką ir tąkart, kai pabaigiau S. Aleksijevič
Laikas iš antrų rankų: „Ši knyga turi
būti mokykloje vietoj istorijos vadovėlio“. Sukrečianti. Gyva. Neleidžianti
pamiršti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą