Marius
Povilas Elijas Martynenko. „Be penkių pasaulio pradžia“ – Vilnius: Tyto alba,
2018. – 224 p.
Sveiki, skaitytojai,
Vienas labiausiai
laukiamų naujųjų debiutantų, žinoma, šiemet yra Marius Povilas Elijas Martynenko, išleidęs tekstų knygą Be
penkių pasaulio pradžia. Knyga pastebėta Vilniaus knygų mugėje, ją
gerai perka knygynuose, daug kas apie ją kalba. Viena iš priežasčių, kad
autorius „įkrito“ tarp elitinių skaitytojų, kurie viešai aptarinėja knygas ir,
žinoma, ištraukų publikacijos periodiniuose leidiniuose – vienas ši tokių
skaitytojų buvau ir aš. Vos tik sužinojau, kad Tyto alba ruošiasi išleist Martynenko knygą, žinojau, kad būsiu
vienas pirmųjų skaitytojų.
Knygos pavadinimas turi
paantraštę – tekstai malonumui sužadinti.
Keista šiomis dienomis dar kalbėti apie žanrų difuziją, tačiau kartais verta. Knygoje
publikuojami tiesiog tekstai, tačiau visai kitais atžvilgiais šiuos tekstus
tikriausiai derėtų priskirti prie eseistikos. Nors eseistika – aktualijų literatūra,
bet kartu šiuose tekstuose yra biografinių motyvų, didžioji jų dalis išvardyta
atgaliniame viršelyje, juos lengvai galima atrasti skaitant tekstą po teksto. Limpa
ir autobiografinė išpažinties literatūra – tą sufleruoja kalbėjimas pirmuoju
asmeniu, pasakotojo sutapimas su M. P. E. Martynenko asmeniu. Jeigu reiktų dar
paieškoti „giminingo“ rašytojo lietuvių literatūros kontekste, tikriausiai
vienais ar kitais aspektais šiam rašytojui būtų artimi Sigitas Parulskis,
Rolandas Rastauskas ir kiti eseistai, kurie nevangia savo tekstuose cinizmo ir
sveikos (savi)ironijos.
Jaunatviški tekstai visų
pirma labiausiai patiks skaitytojams nuo dvidešimties iki trisdešimties – iš
šio dešimtmečio pasakotojas ir pasakoja savo atvirai intymias istorijas. Taip,
jau neįmanoma nepastebėti daug prastotosios kultūros žodžių, daug genitalijų,
kurie tekstuose atlieka ir keiksmažodžio, ir ištiktukų, ir iliustracinį, ir
tapatumo ir net, sunku gal patikėti, estetinę funkcijas. Penis – visagalis ir jo
tikrai daug, pavyzdžiui, tekste apie išėjusį tėvą, kuris nepaliko jokios
instrukcijos, kaip „naudoti“ penį. Iš pirmo žvilgsnio viskas šmaikštu, netgi
arti banalumo, tačiau potekstė (po fiziologinėmis problemomis) byloja apie pasakotojo
troškimą turėti su tėvu artimą ryšį, galų galiausiai turėti patarėją-tėvą
lytinio brendimo laikotarpiu ir apskritai gyvenime. Taigi, pimpalas lygu šeiminių
santykių problemos. Tokių paradoksalių ir iš pirmo žvilgsnių dviem klodais
papasakotų istorijų šioje knygoje išties daug.
Marius Povilas Elijas Martynenko.
Neatsitiktinai paminėjau brutalią
jaunatvišką kalbą, kai atrodo, jog autorius neatsakingai žongliruoja genitalijų
terminologija, bandydamas sukelti šokiruojančio teksto ir atvirumo įspūdį. Tačiau
toks žvilginis, sakyčiau, yra paviršutiniškas, nes po pasaulio banalybėmis ir
brutalumu švyti M. P. E. Martynenko kurtas filosofinis pasaulio matmuo. Šis matmuo
suvaldytas, nors jo raiška brutali ir ciniškai žemiška, bet filosofinis
egzistencinis matmuo kažin koks sunkiai išgyventas, pasakotojo patirtis lygi
aukso kalnui ir kartais atrodo, kad už žodžių veriasi sunkus nušvitimas,
prieštaraujantis ne tik absurdiškumui, bet ir pačiam kuriamam teksto vaizdiniui
(autorius, kaip teigia tekstuose, kurį laiką gyveno su vienuoliais). Trylika komos
atvejų, insulino poreikis, padegti namai, ilgos valandos darbe, vienatvė,
greita ejakuliacija ir kitos problemos, tačiau ne problemos tekstuose
svarbiausia, o tai, ką autoriui pavyksta išgauti – visų patirčių prasminį
klodą, kuris iš esmės atperka pirminį brutalųjį pasakojimo klodą.
Kalbant apie M. P. E.
Martynenko stilistinius niuansus, reiktų paminėti tekstų sakinių lakoniškumą. Kai
kurie sakiniai ar pastraipos primena sentencijas, gal dėl kondensuotos minties
srauto tekstai sudaro įspūdį, kad pasakotojas ilgai lupo savo kailį, tyrinėjo potyrius,
gyvenimą ir santykius, kad galėtų parašyti bent vieną iš šių tekstų. Dar viena
ypatybė – statistinių duomenų „perkėlimas“ į filosofinę erdvę. Autoriui patinka
statistika, įvairūs įdomūs faktai apie visatos dydį, Everesto kalne mirusius
žmones ir t. t., kurie tampa atrama paradoksaliems palyginimams, netgi tokiems,
apie kuriuos retas iš mūsų pagalvoja – tai vadinama minties akrobatika, vien
dėl jo galima mėgautis geru tekstu. Tekstuose nemažai pasakotojo gyvenimo
laikotarpio kultūrinių atributų ir aliuzijų į vartotojišką visuomenę – grynas eseistikos
bruožas – jie irgi tampa medžiaga atskleisti žmonių „užsimalimą“ absurdiškų ir
paviršutiniškų dalykų pasaulyje.
Norėjau ką nors pacituoti,
nes buvau tiek įdomių citatų pasibraukęs, tačiau vartau ir nieko nenoriu
cituoti, viskas tegu būna knygoje, kurią galima atsiversti, kai viskas sumauta,
kai trūksta motyvacijos net atsikelti iš lovos. Šią knygą galima priimti netgi
kaip pagalbą. Kai viskas lekia nesuvaldomai nuo tavęs ir viskas, ko ėmeisi, tau
slysta iš rankų – ir tegu, kartais reikia, kad įvyktų toji pasaulio pabaiga ir
visos bombos sprogtų, nes be pabaigos nebus naujos pradžios. Maža paguoda, bet
užtat yra ši knyga, kuri be jokios abejonės suras skaitytoją. Man ji labai
patiko. Aikčiojau, kikenau, užvertęs vieną ar kitą skyrių dūsavau ir galvojau: „velnias,
kaip visa tai artima, kaip norėčiau šitaip rašyti ir kaip gerai, kad kažkas
visa tai užrašė“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą