Sveiki,
Vienas
iš šių metų Kino pavasario filmų favoritų, kaip ir daugeliui, manau, yra „Kafarnaumas“ (liban. Capharnaum) (2018). Tai jau antrasis
garsios Libano režisierės Nadine Labaki matytas filmas – ankstėliau matytas „Ir
ką mums dabar daryti?“ išties paliko gerą įspūdį. Artimųjų Rytų kinas mažais
upeliais vis tiek randa lietuvišką žiūrovą ir, kaip dažniausiai ir būna, moka
apstulbinti. Manau, tokį stiprų kiną iš esmės inspiruoja daugybė socialinio vietos
gyvenimo realijų, kurie dažnai tampa šokiruojančių pasakojimų varikliais. Kai
mes aršiai diskutuojame apie skiepus ir tai, kad tėvai negali atimti iš vaiko
išmanaus telefono, nes sukels psichologinį smurtą, Artimuosiuose Rytuose
jaunasis herojus Ibrahimas ir jo aplinkos vaikai gyvena absoliučiame Marse –
nei sanitarijos, nei teisių, nei tėvų meilės, nei mokyklos, ne cypiančių
supermamyčių... Smurtas, narkotikai, darbas nuo mažens, ištekintos
vienuolikmetės.
Kad ir
kiek filme galėčiau įžvelgti tos didvyriškos berniuko narsos, kuri,
pripažinkime, toli gražu Hariu Poteriu nekvepia, tačiau iš serijos „Lūšnynų
milijonierius“ šio bei to visgi turi. Bet režisierė išgalvotu didvyriškumu ir
mitologija neužsižaidžia ir to neišryškina taip sodriai, kad išbadytų akis
klišėmis. Pirmu planu vis tiek eina pabėgėlių skurdas ir vargas, vaikų kančios
ir traumos – mūsų vakariečių akimis, kai esame „tarkuojami“ už smulkmenas, tas
Ibrahimo pasaulis atrodo apskritai negyvenamas arba gyvenimas traktuojamas kaip
nusikaltimas.
Kitą
vertus, vis galvojau, kiek visgi daug berniukas turi vidinės tvirtybės
išgyventi – tranko luotu spyną, turi nepaprastus socialinius įgūdžius – geba atsikirsti,
išsireikalauti receptinių vaistų. O ir verslumo gyslelė! Visa socialumo ir
išgyvenimo mokykla yra tai, ko berniukui reikia, kad jis išgyventų Libane.
Lietuvos mokyklos išlepusios, greitai prisiūsim lepšiams vaikams po subine
pagalvėles, kad lakiodami minkštai nukristų ir nenusibrozdintų. Aišku,
ironizuoju, tačiau negaliu nesižavėti filme esančiu berniuku – o jau koks
aktorius jis genialus. Nesugadinti apskritai visi aktoriai, tarsi surinkti iš „tos
aplinkos“, taip natūraliai perteikia kasdienybę, elgseną, kad jokiomis, atrodo,
repeticijomis neatkartosi...
Visumoje
filmas išties dinamiškas, problemiškai sodrus, graudus, vietomis šokiruojantis,
pavyzdžiui, kaip berniukas, na, atleiskite, nė už ką neduočiau dvylikos metų,
gal aštuonis... Jis plauna sesės apatinukus, kad šios motina neištekintų ir
taip trokšta draugystės, taip trokšta normalios šeimos ir švelnumo, kad bando
ją apsaugoti. Kiekviena scena – vaiko psichologijos atlasas – imk ir analizuok!
Visgi finale paskambinęs į TV laidą rėžia absoliučiai literatūrinį didaktinį
tekstą, kuris na, mano akimis, buvo prasčiausia filmo vieta. Logiškai tiesiog
tokia socialinė aplinka, kurioje augo berniukas, „nesudės“ į lūpas tokio pernelyg
teisingo teksto. Tai yra ta pusiausvyra, kuri dažniausiai būna kine ir
literatūroje, o gyvenime dažniausiai tokie berniukai užauga ir tampa tiesiog
nusikaltėliais. Bet gal šiam ir taip slogiam, bet labai įdomiam filmui, reikėjo
tokio neatitikimo. Šiaip ar taip, tai filmas – festivalių lyderis. Pamatyti
būtina.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 75/100
IMDb: 8.4
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą