Filmas: "Laukinė kriaušė" / "Ahlakt Agaci" / "The Wild Pear Tree"

Sveiki,

Dar vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį pavadinimu „Laukinė kriaušė“...

Apie ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų. Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“ filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą, kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo, visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį, aplenkdamas mirties kilpą...

Tai daugiaplanis filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela