Sveiki,
Žinote,
tendencija kol kas nesikeičia. Kiekvienais metais Kino pavasaryje yra vienas
filmas, kurio nesulaukiu iki pabaigos ir tausodamas save ir laiką tiesiog
lengva širdimi išeinu iš salės. Šiemet toks filmas buvo „Maja“ (pranc. Maya) (2018),
kuris buvo išgirtas dėl lyriškumo ir egzotiškų Indijos spalvų, bet širdis sakė:
nesirink šio filmo, nesirink. O ką aš? Velniop nuojautą ir ėmiausi proto –
patogus seansas, laikas, o ir pagyrų filmas sulaukęs.
Sunku
buvo nuo pat pirmųjų kadrų, nepaėmė filmas nei vizualiai, nei problematiškai,
nei vaidyba, nei dar kažkuo. Tiesiog filmo idėja yra tūkstantį kartų geresnė už
jos įgyvendinimą. Istorija pasakoja apie sutraumuotą vyruką, kuris atgaivos
ieškosi Indijoje ir ten susižavi vietos mergina, jie vyksta po apylinkes,
vaikinas nuolat sapnuodamas verkia, krūpteli, kai perskaito antraštę apie
terorizmą... Viskas turėjo lyg ir labai subtiliai persisunkti, turėjo pasakoti
apie vaikino dramą, traumą, o dabar žiūrėdamas tiesiog nieko nejaučiau. Erzino daugelis
tiesiog beviltiškai ištęstų kadrų, bereikšmių pasivažinėjimų mopedais, kad
užfiksuotų Indijos pakeles. Daug tokių kadrų, kuriuose atseit ten tas
pasakojimo subtilus lyrizmas, bet jis be aistros ir įtaigos, tiesiog retsykiais
atrodė, kad filmavo tiesiog studentai kokiam trečio kurso paprastam egzaminui.
Žodžiu
„Majoje“ man istorija nesivystę, niekas nejaudino. Iškultas langas, antraštė,
pargriuvimas su mopedu... Tiesiog viskas taip vyksta tarsi iš kvailo ir buko nuobodulio.
Atleiskite, bet šį filmą statyti į pagrindinę programą buvo prastas sumanymas,
tad iš esmės jo niekam nerekomenduoju, nebent... Velnias, nebent tikrai
įžvelgsite šiame filme mano taip ir neregėto genialumo.
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų
vidurkis: 62/100
IMDb: 6.2
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą