Knyga: Petras Cvirka "Vaikų karas"

Petras Cvirka. „Vaikų karas“ – labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“: Vilnius, 2019 – 47 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet per Vilniaus knygų mugę vaikų antplūdis, kurie graibstė knygas kaip karštas bandeles. Prieš dešimtį metų kalbas apie popierinės knygos išstūmimą iš rinkos ir atėjimą elektroninių knygų nepasitvirtino. Tiesa, knyga tapo prabangos preke ir kai kurių perkama vien dėl estetinių interesų, tačiau yra tokių klasikinių dalykų, dėl kurių nesiginčijama ir metai iš metų yra prieinama vis naujesnei skaitytojų kartai, pavyzdžiui Petro Cvirkos apsakymas Vaikų karas, kuris šiemet buvo išleistas labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus net 15 tūkstančių tiražu, kai tuo tarpu nauja lietuvių autoriaus knyga retai beišleidžiama 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Apsakymas Vaikų karas parašytas XX amžiaus pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes, kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo – širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.

Pasakojimo centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau, kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“ dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų, kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Panašių niuansų galima rasti ir Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas (2008), kada savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo, švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be pralaimėjimo.

Maža knygelė apie draugystės išbandymą, kokį daugelis vaikų ir paauglių išgyvena vienokia ar kitokia forma. Petras Cvirka nepaprastai pedagogiškas ir teisingas. Ilgą laiką mokytojas baudė Mikę už jo piktadarybes, tačiau ateina metas, kada mokytojas nebebaudžia neklaužados, o pasako lemtingus žodžius, kurie atrakina spyną į Mikės „geros širdies“ vartus, dabar, kažin, kokio autoriteto turėtų būti mokytojas, kad vien keliais sakiniais pravirkdytų mokinį: „Mikutis neturi geros širdies. Jis stumia ir kumščiuoja kiekvieną už save silpnesnį. Aš nesakau, gal jis to nenori padaryti, bet jis taip daro. Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam... Jeigu jis jus nuskriaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau Mikė visai toks blogas vyras! (p. 19)“.

Petras Cvirka

Būti tikru vyru – Mikės ir visų berniukų siekiamybė, o pasakotojas ne kartą mini vyriškumą kaip pačią svarbiausią siekiamybę. Nors apysakoje to neatskleidžiama, tačiau vyriškumo konotacija šioje istorijoje yra susijusi su gebėjimu elgtis teisingai, išlikti sąžiningu, padėti silpnesniam ir su brutalumu ir konkurencingumu (kas irgi klasikinės vyriškosios savybės) nėra sietina – tai irgi pedagogiškoji P. Cvirkos laikysena.

XX amžiaus pirmojoje pusėje vaikų literatūros nebuvo tiek jau ir daug, o viskas, kas parašyta, įskaitant ir Jono Biliūno noveles ir apsakymus, turi vienokią ar kitokią didaktinę ištarmę. Taip ir vaikų kare: „Rankos jums duotos ne tam, kad jūs pastumtumėt mažesnį, pakeltumėt akmenį prieš draugą, neteisingai prisiektumėt. Jūsų rankos laiko jūsų gyvenimą, su jomis statysite savo ateitį. Jos turi padaryti didelius ir kilnius darbus! (p. 39)“. Šiaip esu nuomonės, kad nereiktų visomis keturiomis bėgti nuo didaktinių tekstų, sakyčiau, netgi labai sveika ir sąmoninga paskaityti tokį atvirą pamokymą, kuris per veikėjų klaidus sprendimus gali sujaudinti jaunąjį skaitytoją. Šiaip ar taip juk literatūra iš dalies apsiima formuoti vaikų vertybinį ir moralinį spektrą.

Petras Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. Pavyzdžiui, viena dinamiškiausių scenų apie sniego mūšį jis vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių ir palyginimų: „Ketvirtojo skyriaus dičkiai jau peržengia į antrokų ir trečiokų mūšio plotą ir be jokio pasigailėjimo prausia, valgydina šaltu dangaus cukrumi (p. 30)“. Arba toks keistas, bet itin vaiko kūrybišką mąstymą atskleidžiantis vaizdelis: „Mikė parodo Juozapėliui vieną žalmargę karvę, kuri panaši į žemėlapį, ir karvės šone jis matąs Viduržemio jūrą (p. 16)“.

Bambantiems, kad tarpukario lietuvių literatūra nebeatliepia šiuolaikinio pasaulio ir vaikų mąstysenos ir jau nebeverta skaityti nei P. Cvirkos, nei Biliūno su Žemaite, nes vaikas net nebeįsivaizduoja, kas, pavyzdžiui, yra „akėčios“, manyčiau, kad Vaikų karas yra absoliučiai mokyklinio turinio ugdomoji literatūra, kuri yra nemari. Užbaigdamas pacituosiu vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos mintį, kurią jis parašė, kalbėdamas apie Vaikų karą: „Tikroji, vertingoji literatūra gana dažnai vaizduoja tai, kas žmogaus gyvenime yra amžina, nesusiję su konkrečiu istoriniu laiku (p. 44)“.

Jūsų Maištinga Siela