Knyga: Robert Menasse "Sostinė"

Robert Menasse. „Sostinė“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 431 p.

Sveiki,

Kuo dabar gyvena europiečiai? Tikriausiai kiekvienas savo daržo lysvėje seka vietinės politikos gyvenimą, o sekdami tarsi imituoja pilietiškumą ir palaiko demokratijos iliuziją bent jau teorijos lygmenyje. Nedaug ką žinome apie pačią Europos Sąjungą – nebent tai, kad iš ten ateina dideli pinigai, kuriuos labai dažnai nemokame įsisavinti arba įsisaviname ne ten, kur reikia. Daugelis Europos Bendriją (bent lietuvių) mato kaip melžiamą karvę, kuri turi duoti mums pinigų, o mes maždaug rikiuojamės prie tos karvės pasturgalio su visais apie uodegą skrendančiais bimbalais, o kas toji Europos Sąjunga iš tikrųjų neretam trūksta paprasčiausio išprusimo.

Austrų rašytojas Robert Menasse (g. 1954), neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė išverstą iš vokiečių kalbos romaną Sostinė (vok. Die Hauptstadt), ir susakė puikiuose interviu, kodėl mums Europos Sąjunga yra tokia svarbi. Iš esmės rašytojas labai simpatizuoja Bendrijai ir ją labai palaiko, nors pradėjęs skaityti jo romaną (jau po perskaitytų interviu) nustebau, kad šmaikštus romanas apie šių dienų Europos politiką iš tikrųjų bus ne odė, pašlovinanti Bendriją, bet ir kritika jos nelabai matomai politinei virtuvei.

Nors recenzijos pradžioje minėjau karvę, tačiau pačiame romane įvykių centre atsiduria didelė riebi kiaulė, kuri sukelia Briuselio gatvėse tikrą sumaištį. Dinamiškame tekste žaismingumo, juoko ir ironijos priemonėmis perteikiama iš pradžių išsišakojusi daugiasiužetinė istorija su itin margais personažais ir savitomis jų biografijomis, kurios kartu papasakoja ne tiek Briuselio gyvenimą, bet iš ko toji Sąjungos sostinė susideda. Čia yra ir vokiečių, ir lenkų, ir prancūzų, ir graikų, kurie atkeliavę Europos takeliais ir keliais į sostinę tam, kad kažkuo taptų. Nacionalistinė tapatybė „suplakama“ į europietišką, kurios vienas iš esminių išsilaikymo būdų Briuselyje yra ambicingumas, pažintys, biurokratija, valdžios galia valdyti pėstininkus. Iš tikrųjų labai panašu ir į lietuviškos politikos turškimąsi nacionalinio lygio baloje, tik mums kartais atrodo, kad ES kur kas brandesnė vykdyti ir priimti sprendimus.

Beskaitant ne kartą kilstelėjau antakį dėl tokios kartais absurdiškai sizifiškos atmosferos, kada europarlamentarai kruopščiai dirba prie kokio nors vieno tikrai puikaus projekto, tačiau galutiniame sprendimo priėmime užtenka atsistoti kokiam nors vengrui ir pareikšti, kad idėja susikerta su jo tautos interesais ir visas puikus metų darbas atšaukiamas – tai nacionalistinių pakraipų, patekusių į parlamentą nereta raiška, o jų rietenos tampa ES žlugdymu ir už tai nacionalistas gauna – ot, koks paradoksas! – dar ir didelį atlyginimą. Mes dažniausiai nematome tos kruvinosios interesų kovos, kuri neretai pasižymi specialiai kišamais pagaliais į ratus arba, kad pablogintų Europos Komisijos įvaizdį.

Būtent Europos Komisijos įvaizdžio kūrimas šiame romane tampa vienas juokingiausių įvykių, kurio imasi Kultūros sritį kuruojanti graikė Fenia (ambicinga ir žemo emocinio intelekto karjeristė), kuri žūtbūt nori ištrūkti į kur kas geresnę valdančiųjų sritį. Kultūros niekinimas ir nereikšmingumas Europos Sąjungoje išties perteiktas vykusiai, tačiau kultūros ignoravimas yra ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse, nes ją reikia remti, o pelno ji nenašinti kaip antai kiaulienos eksportas.

Kaip pagerinti Komisijos įvaizdį Europoje ir susigrąžinti europiečių prielankumą Sostinės romane tampa pačiu kurioziškiausiu, bet iš esmės ir labiausiai interesų grupes atskleidžiančiu įvykiu. Ieškomi Aušvice išgyvenusiųjų sąrašai, kad į ES įkūrimo jubiliejinį minėjimą būtų sugūžėta su „rimtais veidais“. Nors nė vienam iš jų nerūpi humanistinės vertybės, o tik prestižas ir populiarumas, tačiau smagumas istorijose kuriasi tada, kai cinikai (savotiški tartiufai) bando sukurti humanistinį įvykį, kadangi prieš daug metų ES buvo įkurta tam, kad nepasikartotų Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Kai visa Europa tikisi gerų kiaulienos eksporto kainų, vėl prisimenama žydų tragedija. „Kol bus kapinės, bus civilizacijos pažadas (p.81)“. Tačiau nuolat alų kavinėse begurkšnojantiems politikams akivaizdu, kad „šviečia vienodai“.

Rašytojas Robert Menasse

Derybos su Kinija dėl kiaulienos taip pat brėžia tam tikras iš principo nesuderinamas ekonomines ir politines pozicijas. Pavyzdžiui, austrai susitaria su Kinija, bet eksportas vyksta iš visos Bendrijos, todėl Kinija daro su kiekviena šalimi atskirus kontraktus ir dėl aukštesnių kainų vyksta konkurencija, nors ES yra bendra. Iš esmės knygoje veikia paradoksalios priešpriešos tarp to, kas yra bendra, o kas priklauso nacionaliniu lygmeniu, atrodo, kad sostinė – tai sumišusių vertybių ir interesų kovos kloaka, kurioje taip retai „sublizga“ paprastas žmogiškumas. Skaitant ir suvokiant autoriaus hiperbolizavimą, vis tiek kyla nuostaba, kaip toks tvarinys kaip ES galėjo tiek ilgai išsilaikyti? Vis tikėjausi, kad breksitui bus skiriama labai daug dėmesio, tačiau nė velnio – breksitas tik fone skambanti tyli melodija, o šių interesų katile verda visai kitos intrigos.

Medžiagos romanui autorius turi į valias, galima nuspėti, kad ne visas idėjas jis panaudojo, nes tai jau būtų didžiulis epinis kūrinys – tam, manau, reiktų tomų. Šalia visų šių politinių istorijų yra ir fiktyvioji kriminalinė linija apie nužudymą ir didžiulį per Lenkiją ir Vatikaną nusidriekusį politinį tinklą, kuris neva (o gal iš tikrųjų?) yra veikiamas korumpuotų specialiųjų kunigų agentų – čia tai išvis neįtikėtina! – tinklas suinteresuotas įsilieti į tą šešėlinę ES politikos pusę.

Knygos meniškumo žavesį sudaro ne kokia nors įspūdingai unikali poetinė kalba, (nes ji iš esmės kiek veržli, primenanti žurnalistinį stilių), bet autoriaus gebėjimas kasdieninėmis kalbos normomis sukurti netikėtas prasmių sąsajas. Pavyzdžiui, vyrukas ateina pasidaryti tatuiruotės ant labai nesveikos odos ir meistras atsisako ją daryti. Jis norėjo pasidaryti Europos žemėlapį: „Aš tos vietos neliesčiau. O po poros savaičių ji vis tiek išnyks. Tada turėtumėt žvaigždes, bet pagrindas būtų išnykęs, kodėl – / Taigi, nykstanti Europa lieka be žvaigždžių? (p. 247)“. Štai tokiomis kone kasdieninėmis buitinėmis detalėmis perteikiamas europietiškas požiūris į apokaliptines ES nuotaikas. Arba labai panašiai apie blužnį, organą, anot nušalinto detektyvo, kuris atsakingas už viso kūno organų veiklą. Kitaip sakant, blužnimi tampa Briuselis, o veikiantys organai atskiros Bendrijos narės. Tokios biologinio matmens sąsajos su ES veikimo idėjomis išties R. Menasse tekstuose labai žavingai veikia.

Tokių grožinės literatūros knygų į mano rankas neateina, tai pirmas atvejis, kada susidomėjau šiuolaikiniu ES vaizdavimu grožinėje literatūroje. Norėčiau pasakyti, kad romanas buvo vien skaitymo malonumas, tačiau taip nebuvo. Yra tikrai vykusių ir stebinančių literatūrinių pasažų, tokių lengvai ir kone genialiai perteiktų, bet tikriausiai didžiausias Roberto Menasse Sostinės privalumas yra edukacija, savišvieta apie pačios Bendrijos veikimo mechanizmą. Tai gera proga ne vien iš žiniasklaidos antraščių ir trumpų pranešimų per Panoramą sužinoti apie ES, bet artėliau susipažinti su Bendrija kaip veikimo aparatu, taip dažnai paradoksaliu ir prieštaravimais grįstu, kad (vėl pasikartosiu) stebuklas, kaip ji išvis gyvuoja, ir, žinoma, šiek tiek pasijuokti iš kartais perdėtai rimtos politikos.

Jūsų Maištinga Siela