Knyga: Tara Westover "Apšviestoji"

Tara Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 456 p.

Sveiki, skaitytojai,

Memuarų daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji (angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba, tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.

Tiesą sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama gyventi asketišką mormonų gyvenimą.

Memuarai labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos, atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.

Beprotybė, žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą – homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai sektantiškas.

Viena iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje, nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks jis yra.

Rašytoja Tara Westover

Iš centrinės patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...> Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios pasiučiausios (p. 276).“

Po daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų – šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai (savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška, kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.

Kitas knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė, niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“

Iš tikrųjų įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus, nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga, kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.

Jūsų Maištinga Siela