Sveiki,
Apie
švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det
oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po
Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato,
negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje
supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu
priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos
režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau
kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...
Filmas
primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš
etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama
amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne
provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti
gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų
sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie
koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje
skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas
amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi
būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos
lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip,
vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris
dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų
taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė
kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.
Visgi
filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta
meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl
išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti
pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo
tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip
atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar
pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė
apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų
vidurkis: 84/100
IMDb:7.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą