Ilona
Ežerinytė. „Verksnių klubas“ – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017 – 120 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Ne
verkti, o veikti – viena svarbiausių
Ilonos Ežerinytės apysakos Verksnių klubas tezių, kurią
dažnas iš paauglių galėtų prisiminti ar bent užsirašyti kur nors sąsiuvinio
kraštelyje, kad užkliūtų akis. 2018 metais išrinkta Metų knyga paauglių
literatūros kategorijoje, apysaka randa savo jaunąjį skaitytoją, kaip ir kitos
rašytojos knygos paaugliams Sutikti eidą, Skiriama Rivai, Šunojaus diena.
Labai svarbu, kad į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, turiu galvoje ir mokyklinę
programą, „įsilietų“ ir šiuolaikinė vaikų literatūra, todėl smagu, kad,
pavyzdžiui, dar neseniai išleisto rašytojos Sutikti eidą jau galima
ištraukas aptikti septintos klasės vadovėlyje. Tai motyvuoja skaityti ne tik
klasikinius, bet ir šiuolaikinių autorių knygas, juos pamatyti ne tik iškabintus
stenduose, bet ir susitikti gyvai.
Ilonos
Ežerinytės sėkmė, kaip ir Dainos Opolskaitės, Rebekos Unos, nėra atsitiktinės.
Jos visos dirba mokytojomis, stebi ir žino paauglių mokinių gyvenimo
peripetijas, nujaučia, kokios literatūros reikia jaunimui ir tas nuojautas
neblogai panaudoja savo tekstuose. Verksnių klubas, kaip sakoma
anotacijoje, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet
būtiną kelyje į save. Negalėčiau prieštarauti, kad knyga „ir vėl“ apie
paauglio problemas – pašliję santykiai su šeima, besidraskančios ir
besiskiriančios šeimos, o jų kryžminėje nesantaikos ugnyje pasimetę ir sutrikę paaugliai.
Pagrindinė veikėja Lina išgyvena ne taip ir dažnai patiriamas paauglio šeimines
patirtis; jos tėvai gyvena atskirai, tėtis gydosi priklausomybių centre nuo
alkoholizmo, motina užsiėmusi savo egoistiniais reikalais ir Lina jai parūpo,
kai jai senelė palieka palikimą...
Vieną
dieną liūdesio ir vienatvės kamuojama Lina susipažįsta su Egle, kuri dažnai
leidžia laiką apleistuose sandėliuose, – gal net labai panašiuose, kaip
pavaizduojama knygos viršelyje, – ir tada Lina yra pakviečiama įstoti į
verksnių klubą, kuris tiesiog yra nelaimingų, vienišų, apleistų paauglių neoficiali
terapinė grupė, kuri renkasi neformalioje apleistoje aplinkoje ir pasakojasi
savo nelaimes. Šiam klubui be Eglės priklauso Mindaugas, Evelina, Guoda ir
Marukas – vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, su gana skirtingomis problemų
atsiradimų aplinkybėmis, tačiau kiekvienas jaučia tai, ką beveik kiekvienas
paauglys išgyvena: socialinę atskirtį, vienišumą, nereikalingumą ir
apsimetinėjimą sėkmingų veidmainiškoje socialinių tinklų visuomenėje.
Paaugliai
kiek marginalūs, bet jaunajam skaitytojui, manau, turėtų būti patrauklūs. Štai
Mindaugas užsiima meditacijomis ir ezoterika, save laiko aseksualiu, kuris nejaučia
lytinio potraukio nei jaunuoliams, nei merginoms. Eglė vėlgi turtuolė, kuri,
atrodo, turi visko, ko trokšta paaugliai, tačiau neturi motinos meilės, nes
šioji nuolat rūpinasi manikiūru ir savo pačios išvaizda. Kita mergaitė
išprotėjusi dėl gyvūnų teisių ir jaučia visos žmonijos kaltę už tai, kad
gyvūnai išnaudojami ir jie kenčia. Maruko gyvenimas nepakenčiamas, nes jo
nekenčia tėvas, todėl savo skausmą ir susikaupusias mintis numalšina
sportuodamas, todėl turi tvirtą kūną...
Ilona Ežerinytė
Maždaug
tokiame siužete vyksta esminiai Linos suvokimai, kuriuos ji bręstančio jauno žmogaus
savimone apsvarsto ir pradeda priimti esminius sprendimus. Sunkumai galiausiai
užgrūdina. Ilgą laiką Lina prieštarauja verksnių klubo nuostatai, kad geriau
liūdesys nei nuobodulys, nes jos gyvenimiškoji patirtis jau suponavo, kad
geriau namuose pašlijusi šeima, nei begalinė tuštuma. Tačiau skirtingos
nuostatos ir įsitikinimai nekuria komplikuotų paauglių santykių, jie vienaip ar
kitaip randa ideologinių egzistencinių sąsajų, kaip išlikti klube. Dažnai rašinėdami
poetizuotas žinutes ant pastato sienų jie taip išreiškia ką iš tikrųjų jaučia,
bet niekada negalėtų garsiai pasakyti už verksnių klubo sienų, kur galioja
visai kiti sukurtų asmenybių įvaizdžiai. Iš esmės šis pastatas (kaip ir uždara verksnių
klubo idėja) kartu tai metaforizuotas simbolis, kuris reiškia vidinį apleisto
gyvenimo ir negatyvių emocijų vakuumą, pro kurį nelemta prasiveržti sėkmingą ir
optimizmą tepripažįstančiam išoriniam pasauliui.
Verksnių
klubo pagrindinė funkcija visgi yra labiau praktiška t. y. vieta, kur paaugliai
sau leidžia būti pažeidžiamais, kad galėtų būti tokiais, kokiais negali būti
išoriniame pasaulyje. Kitaip sakant, tai tam tikra terapija. Linos tėvas taip
pat vykdo terapiją, tik jis turi visus instrumentus, programą, griežtas
taisykles, o paauglių neoficialus klubas tarsi imituoja emocijų pasidalijimą
kaip jų paleidimo praktiką. Tai išties įdomi autorės idėja, jeigu žiūrėsime į
tai, kad jaunajam žmogui svarbiausia yra būti išgirstam ir išklausytam.
Žvelgiant
į knygos siužetinius vingius, jie nėra itin dinamiški. Verksnių klube Lina ima
jausti berniukui šiltus santykius, apsvarsto jo kūno sudėjimą ir jaučia, kaip
pamažu pati bręsta, tačiau laikosi tam tikros saugos taisyklių. Autorė nebeplėtoja
jokių aštresnių ar netikėtų nuotykių literatūrai būdingų įvykių, kurie
dažniausiai reiškia kūrinyje kulminaciją, pavyzdžiui, kokia nors netikėta
savižudybė, gaisras ar netikėtas pasirinkimas tarp gerų ir blogų dalykų, kurie
leistų Liną laikyti super heroje, eiliniu literatūriniu pavyzdžiui. Ne, autorė
visgi išlaiko paauglio pasaulį paaugliškai realų ir tikrasis virsmas bei lūžis
apysakoje tampa labai tylus, jis pasilieka Linos savivokoje kaip šios paauglių
sukurtos nestandartinės terapijos padarinys. Išsipildo autorės mintis, kad
reikia išgyventi liūdesį, kad vėlei pajustum save, o tai yra neatsiejama
gyvenimo tarpsnio peizažas, kurį patiri kaip gyvenimo dovaną: „Po vieno
laikotarpio ateina kitas, po nuobodulio – aktyvumas, po liūdesio – džiaugsmas. Viskas
banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės per fiziką? Garsas,
šviesa, šiluma... Viskas bangos ir viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai,
diena, naktis, įkvėpimas, iškvėpimas... (p. 72)“.
Iš
esmės apysaka Verksnių klubas aktuali ir gyvenimiška knyga, kuri, kaip
ir pati verksnių klubo idėja knygos veikėjams taip pat yra jaunajam skaitytojui
liudijantis kelias į tam tikrus suvokimus. Apysaka tarsi patvirtina jaunajam
skaitytojui: ei, aš irgi žinau, kaip tu kartais bjauriai jautiesi ir tai yra
normalu, priimk tai kaip patirtį, nes ir juodžiausias debesis turi sidabrinį
pakraštį.
Jūsų
Maištinga Siela
TOBULINIS MEILĖS SPALVAS RATUOKLIS, KURITE KONTAKTAI UŽ JŪSŲ UŽTIKRINTĄ VEIKLĄ IR SUSISIEKITE, KAD SPRENDŽIAMA
AtsakytiPanaikintiNegaliu pamiršti, kaip gydytojo PADMAN svetainė: https://padmanspell.com padėjo man atkurti santuoką po to, kai 4 mėnesius išsiskyriau su savo žmona iš ginčo. Ji paliko ir niekada negrįžo pas mane. Aš padariau tiek daug, kad susigrąžinti ją, bet niekas nepasisekė, kol pamačiau komentarą internete, kai kas nors liudijo, kaip daktaras PADMANAS padėjo jam susigrąžinti savo žmoną. Būtent taip aš susisiekiau su juo per savo „WhatsApp“ ir parašęs mano problemą jis patikino mane, kad jis padės man sugrįžti su žmona per 24 valandas po meilės burtų išsakymo, o kai jis pasakė žodį, mano žmona grįžo namo ir maldavo, kad jai labai gaila, kad mane paliko, šiandien grįžau su savo žmona ir mes abu laimingi ir vėl gyvena kartu. Aš žinau, kad ten yra daugybė žmonių, norinčių susigrąžinti meilę, susisiekite su dr. Didžiąja, nes jis yra puikus atsakymas į jūsų problemą. Susisiekite su juo: paskambinkite / „WhatsApp jam“: +19492293867 https://twitter.com/padman_dr. Svetainė: https://padmanspell.com/index-3.html El. Paštas: padmanlovespell@yahoo.com