Knyga: Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 528 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną didžiausių 2019 metų pabaigos knyginių hitų galima laikyti australų rašytojo Trent Dalton romaną Berniukas nuryja visatą (angl. Boy Swallows Universe), kuris vos tik 2018 metais pasirodęs originalo kalba susišlavė pačius prestižiškiausius Australijos knygų apdovanojimus. Daugelis lietuvių skaitytojų šią knygą įtraukė į įvairius geriausių metų topus, o knygą pavadino „narkotiku“, kurį skaitai ir dozuoji, nes nuo jos sunku atsiplėšti ir nesinori, kad pasibaigtų. Tiesą sakant, aš esu kiek kitokios nuomonės, tad šįkart noriu pasidalyti priežastimis, kodėl mano nuomonė šiek tiek išsiskyrė nuo kitų skaitytojų.

Nuostabus knygos pavadinimas! Siurrealistinė aliuzija į kažką labai didingai neaprėpiamo, kas žadina magiško realizmo pažadą, bet kartu išlaiko universalios knygos, kuri ir Lietuvoje, ir Mozambike bus lygiai tokia pat aktuali kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje. Žvelgiant į plokščiąją šio romano siužetinę liniją, ji atrodo gana paprasta: nusikalstomo kvartalo šeimynėlė, įsivėlusi į narkotikų platinimo verslą, turi kaip nors išgyventi. Dėmesio centre – du broliai Ogastas ir Ilajus, vaikystėje su tėvu pakliuvę į automobilio avariją, kurioje, kaip galima išskaityti, abu berniukai patyrė klinikinę mirtį, iš kurios atsigavę, jie pradeda gyventi atskirai nuo tėvo ir į pasaulį pradeda žvelgti tarsi kiek iš kitos perspektyvos. Vyresnysis brolis Ogastas, atsisako kalbėti ir su broliu palaiko ryšį vien ženklų kalba – ore jis rašo pranašiškas žinutes, kurių nei pats geba paaiškinti, nei kiti suprasti. Tos žinutės linkusios anksčiau ar vėliau išsipildyti ir jaunėlis Ilajus tiki broliu...

Romano siužetiniai vingiai pakankamai „patogūs“ ir universalūs. Nesudėtingu ir nuotykių literatūrai būdingu stiliumi autorius perteikia nuotykių literatūros dvasią, sulydo traumuojančios psichologines šeimos patirtis su socialinio nusikalstomojo pasaulio pavojingais nuotykiais, šiek tiek nupasakoja australietiško devinto dešimtmečio niuansus ir dar visa tai sumistifikuoja neapibrėžtais, bet akivaizdžiai numanomais, pranašiškais po klinikinės mirties suteiktais dvasiniais praregėjimais, kai kada laikomais tiesiog potrauminiais sutrikimais.

Nesu tikras, ar viskas man šioje knygoje tiko ir patiko, nors skaičiau uždegančiai, tačiau daugel kartų toptelėjo, jog skaitau knygą, kuri balansuoja ties populiariosios ir moderniosios literatūros svertų. Iš vienos pusės suvoki, jog skaitai augančio ir bręstančio berniuko gyvenimą, susitapatini su jo patirtimis, priimi jo draugą nusikaltėlį, visų vadinamu Hudiniu, kaip jo dvasinį ir nestandartinį guru, mėgaujiesi, kaip jis atkartoja Hudinio žingsnius, įsibraudamas į kalėjimą aplankyti motinos, tačiau visa tai atrodo neįtikėtina, netikra, kitaip sakant, dėl nuotykio efekto autorius paaukoja tam tikrus įtaigos elementus, kad sukurtų šou, nuotykį, kuris vietomis yra kaip Volto Disnėjaus filmuose, kada vaikai gelbsti į nelaisvę paimtus gyvūnėlius, daro kaip Greta Thunberg neįtikėtinus socialinio poveikį darančias akcijas.

Manau, skonio reikalas tokia literatūra, kurioje pasakotojas, kuris yra pats Ilajus, mažametis berniukas, tampantis disciplinuotu paaugliu, kurio kaip pasakotojo balsas neatitinka augančio berniuko kalbėsenos ir mąstysenos. Akivaizdu, kad autorius daro nukrypimą ir, pasisavinęs pasakotojo toną, kuria universalią minties sugestiją, kuri vietomis atrodo absoliučiai eklektiška berniuko išgyvenimams: „Jie, pavyzdžiui, galėtų finansuoti stipendijų programą vienišų ar nusigyvenusių nusikaltėlių vaikams su specialiais poreikiais. Veikla, anot Ogasto, su robinhudišku atspalviu. Kiek nukentėtų jų kišenė, tiek laimėtų jų sielos; jie užsidirbtų reikšmingą pasižymėjimo juostelę, kurią galėtų pamojuoti didžiajam teisėjui danguje, paskambinę prie vartų (p. 427)“ – svarsto Ilajus apie pagalbą skurstantiems. Neįtikino ir tas Hario Poterio pasiaukojančiojo ir aukojančiojo berniuko Ogasto sprendimas 50000 tūkstančius dolerių atiduoti sunkiai gyvenantiems ir labdaros prašantiems žmonėms.

Trent Dalton 

Berniukas nuryja visatą akivaizdžiai didaktinis kūrinys, nors jame nemažai yra kriminalinio pasaulio užkulisių, visumoje autorius linkęs pamokslauti ir ne visada labai įtikinamai. Esminis Ilajaus bundančio kaip sąmoningo žmogaus momentas vyksta tada, kai jis užduoda esminį klausimą: „Man reikia išbandymo, – sakau, – Man reikia progos, kur natūraliai atsiskleistų mano charakteris. Aš nė sekundės nesvarstęs nuveikčiau ką nors kilnaus, pasielgčiau taip todėl, kad jaučiu prievolę daryti gerus darbus, ir tuomet būčiau tikras, kad esu išties geras žmogus (p. 174).“ Vėlgi juntama tam tikra tiesos falsifikacija, nė vienas berniukas realiai šitaip nemąsto ir negalvoja, todėl skaitytojui sukuriamas kiek dirbtinis subrendusio vaiko įspūdis, kuris dar ir svarsto apie gėrio ir blogio sampratą neturėjęs gerų pavyzdžių savo socialinėje terpėje. Argi tai ne nuotykių didaktiškoji literatūra?

Nepaisant tam tikrų populiariosios literatūros niuansų, knygoje viskas išplėtojama gana įdomiai ir kiek netikėtai dėl skirtingų žanro jungčių. Pavyzdžiui, įrengtoje Lailo, laikino Ilajaus ir Ogasto motinos meilužio, slėptuvėje skamba telefonas, per kurį kalba pats Ogastas, tiesa, jau suaugusiojo vyro balsu iš ateities. Šis skambutis kiek primena bauginančius David Lyncho filmų momentus ir jie, aišku, kaip ir daugelis magiškų šiame romane elementų, turi pagrįstą traumuojančios psichologijos simbolinę reikšmę. Telefonas nutyla, kai Ilajui žurnalistė Ketlina pasako, kad paliktų šią skambėjimo iliuziją praeičiai t. y., kitaip sakant, traumos paleidimo terapijos momentas.

Įdomu buvo skaityti ir apie labdaringą nusikaltėlį, kuris mėgo polimerizuoti nukirstas galūnes ir turėjo namuose įsirengęs Fankeinšteino vertą laboratoriją. Knygos finalas, kuriame kaip aštriame trileryje, viskas sumegzta itin kinematrografiškai, atrodo, kad stebėtum trilerį. Nieko nuostabaus, kad pagal romaną bus sukurtas TV serialas, nes knygos medžiaga itin patraukli ekranizacijai.

Šioje universalioje visatoje, apie ką ir yra šioji knyga, gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Netgi jeigu jie reiškia stebuklus kartais tik įsivaizduojamoje veikėjų plotmėje. Žinoma, Berniukas nuryja visatą knygoje taip iki galo ir neaišku, kur čia turėjo būti fikcija, kur tikrieji įvykiai Ilajaus realybės kontekste, juk be tikėjimo stebuklais jis nebūtų išsigelbėjęs, nebūtų sutikęs Ketlinos, nebūtų vėlei suvedęs mamos su tėvu ir nubaudęs narkotiko barono; šioji knyga leidžia trumpam patikėti, kad gyvenimas yra planingas netgi su visais čia ir dabar nutinkančiais stebuklais, kad kiekvienas iš mūsų gyvena pagal iš aukščiau suregztą (tikriausiai pačios visatos) scenarijų. Ne visiems ir ne visada duota suvokti šios visatos daugiaplaniškumą, ne visada sąmoningi tampame ir ne visada (kaip kad Ilajus) išbandyti paties likimo sustiprėjame ir pasiekiame gyvenimo pusiausvyrą. Ką gi, Ilajui pavyko, nes romanas apie gyvenimo stebuklą, kurio nelabai ir patirsi, nebent paveikiai „suplaktoje“ literatūroje, kine, apskritai meno pasaulyje. Iš tikrųjų džiugu, kad šioji kultinė knyga išversta Povilo Gasiulio į lietuvių kalbą. Nors ne viskas man šioje knygoje buvo priimtina, tačiau knygos visuminis vaizdas atrodo platus kaip visata, gal ne toji, kurioje mes gyvename, galgi veikiau fiktyvioje, kur galiausiai gėris nugali blogį, kur berniukai tampa didvyriais ir tarp blogai besielgiančių žmonių prabunda sąmoningumas. Graži, oi, graži toji iliuzija, kuri padaro ir mūsų gyvenimą bent šiek tiek gražesnį ir priartina prie tos kitos visatos, kurioje įmanomi tokie stebuklai, kokie pavaizduoti romane Berniukas nuryja visatą.

Jūsų Maištinga Siela