Filmas: "Balta balta diena" / "Hvítur, Hvítur Dagur" / "A White, White Day"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę, dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo santuokinį gyvenimą...

Pradėkime nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju: kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.

Filmas prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori net sau prisipažinti.

Galiausiai filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume, kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga tampa praregėjimo simboliu.

Gražiai ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela