Filmas: "Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka" / "Gretel & Hansel"

Sveiki, skaitytojai,

Esu brolių Grimų pasakų gerbėjas! Jų siaubo pasakos išties žiaurios, baisios ir skirtos labiau suaugusiems, nei vaikams, tačiau kas iš suaugusiųjų į pasakos žanrą žiūri rimtai? Na, tai tarsi žanras, kuris nelabai rimtas, labiau skirtas pramogai ir vaikų auklėjimui. Viena garsiausių brolių Grimų pasakų būta „Jonukas ir Grytutė“, kurią ne karto ekranizavo ir animatoriai, ir vaidybinio kino režisieriai. Naujausia versija pasirodė dar šiemet lietuvišku pavadinimu „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ (angl. Gretel & Hansel) (2020), pastarąją visai neblogai įvertino kino kritikai.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau 2013 metais sukurtą veiksmo dramą apie raganų seksualius medžiotojus „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, maniausi, kad žiūri visai neprastą ir šmaikščią šios pasakos mutaciją Holivude. Naujausioji versija iš esmės pateisina siaubo pasakos žanrą, kuri skirta absoliučiai suaugusiųjų žiūrovų rinkai. Tai baugi, šiurkšti ir tamsi istorija, paremta brolių Grimų pasakos atmosfera apie raganą, kuri rijo mažus vaikus. Nors filme detalės tam tikros pakeistos, o ir siužetiškai truputį „pasunkintas“, nes išplėtojama raganos ir jos dukters rožiniu paltuku istorija, visumoje, sakyčiau, vis tiek filmas ganėtinai artimas broliams Grimams, bent jau tam, ką būdamas mažas skaitydavau ir įsivaizduodavau.

Taip jau būna, kad literatūrinė pasaka – tai ne liaudies pasaka, kurioje paprastai sukrauta tautos išmintis ir mąstymo archetipai. Brolių Grimų pasakos jau buvo literatūriškai išmoningai transformuotos, nors turėjo nemažai vokiškų etninių motyvų. Filme sunkoka atpažinti vidurio Europos dvasią, ji labiau perteikta kaip Viduramžių stebuklinių istorijų versija, kaip antai, sakykime, populiarus serialas „Raganius“ (2019), todėl praranda Vokietijos Bavarijos regiono etninį toną, bet kartu filmas nesiekia tapti šalies krašto reklaminiu logotipu. Visgi filmas itin tamsus, šiurkštus, atmosferinis. Režisieriui pavyko išgauti rudeniškų spalvų ir tamsiais laikais elgetaujančių ir musmirių pririjusių vaikų paveikslus, kurie ištikti haliucinacijų patenka pas raganą. Iš vienos pusės tai socialinis vaikų bejėgystės atšvaitas iš praeities, kitą vertus – tai tikrasis siaubas, kai pamišusi biologinė motina kirviu išveja savo atžalas...

Režisūra tikrai nėra prasta, tad priešingai nei paskutinės „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacijos atveju, čia nerasite puošnumo, kvailų juokelių, pramoginio lepaus patoso. Tai rimta nelaimingų vaikų istorija, nors filmo finalas gana holivudinis ir kiek nuvilia savo pernelyg „sudygsniuota“ tvarkinga didaktika. Kitą vertus, laimingos ar pusiau laimingos pasakos ir turėtų baigtis pagal seną formulę. Man patiko šio filmo atmosfera, kai kurie efektai, pastangos įbauginti, kurios net priminė kai kada niūrų, bet vykusį originalų siaubo filmą „Ragana“ (2015). Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta berniokiškos išvaizdos (o ne kokia infantili blondinė paauglė) aktorė Sophia Lillis iš dviejų dalių siaubo filmo „Tas“.

Ko trūko iki tikrai kultinio gero siaubo filmo? Dar didesnio ir aštresnio eksperimentavimo tiek režisūroje, tiek scenarijuje! Padirbėta jau neblogai, tačiau iki tam tikros ribos, tarsi bandyta išgauti filmu savitą koloritą, bet neprarandant masinio žiūrovo. Žinokit, filmas žiūrisi neblogai, nors ir nėra dėl savo visiems puikiai žinomo siužetinio turinio kažkuo itin ypatingas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela