Viet
Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.
Sveiki, literatūros skaitytojai,
Retai kada beskaitau Tyto
albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi
tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet
Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas
(angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną
išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo
stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete,
teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu
anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš
apžvelgsiu knygos turinį.
Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio
laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo
mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai
neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių
panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją,
kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas
dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui,
tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus
Amerikoje.
Pasakotojas sutampa su bevardžiu
pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir
neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju
asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai
sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi
tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš
misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina,
veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo
oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei
tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis
tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir
atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa
geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir
ištikimybei.
Protagonistas pasižymi protiniu
imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir
menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko
dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą
sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į
valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir
įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo
pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo
patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų
agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros
aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti,
tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir
raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.
Pasakojimas šiek tiek chaotiškas,
tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią
susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių
prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai
politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu
dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style,
buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius
potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai
atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras
nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar
taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai
kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė
būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p.
91).“
Viet Thanh Nguyen
Dar dažniau protagonistas šaiposi
iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios
disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių
kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus
greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje
nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia
vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių
yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės
verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau
jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne
iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai
į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius
amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir
ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais
norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“
Jeigu politinė situacija knygoje
labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos
idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad
dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo
moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas
susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų
pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija,
išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina
imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią
veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis
čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo
komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas
augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių,
vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad
turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.
Esminis Šalininko
klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant
kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš
tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?),
jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento
Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi
po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man
šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau
su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris
niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.
Visgi skaitydamas negalėjau
nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo
sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net
panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose
filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties,
taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos
finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį
prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai
teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino
užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks
toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška
ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas
įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus
dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių
eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo,
už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio
gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta
smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios
bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir
turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje,
tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų,
lyg šis tebūtų šachmatų figūra.
Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje
dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“
kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje
kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti;
žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu
bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam
nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos?
Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo
procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės
problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas,
susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą