Sveiki,
Giedrės
ir Marijono Mikutavičiaus daina „Šiaurės vėjas“ tapo šių metų
atradimu. Manau, tai geriausia ir tikriausiai gražiausia lietuviška daina per
paskutiniuosius kelerius metus nuo Jazzu „Dumblas“ laikų. Galiu ir klysti, nes
kiekvieno skoniai vis skiriasi, tačiau man nepatinka banalūs tekstai apie
meilę, išsiskyrimą. Filosofinė daina, sakyčiau, yra „Šiaurės vėjas“, kuri
pasakoja apie vidinio žmogaus pasaulį, apie laukimą, apie savęs suvokimą. Nori
nenori vis tiek tapatiname dabar visus naujus kūrinius su mūsų pandemine
tikrove, kuri persunkta nerimo, su(si)erzinimo, laukimo ir atskirties. Mes tai
patiriame ir tai veikia mūsų kūrybą. Bet kokiu atveju, kiekvienas šioje dainoje
jaučia ir girdi save pačius.
„Laiko kilpoje užstrigę mus
atspindžiai vis laukia...“ viena gražiausių dainų frazių, labai žiemiška, labai
viltinga, nes juk daugiskaitos pirmasis asmuo. Nors daina eina apie meilę ir jausmų
išsekimą ir, liaudiškai sakant, naujo restarto, bet man tai kūrinys daugiau
apie asmeninį užstrigimą iliuzijoje. Graži lyrinė daina, siūlau Jums jos
paklausyti.
Žodžiai / lyrics
Giedrė ir M. Mikutavičius – Šiaurės vėjas
Šiaurės vejas nesitraukia
Laiko kilpoje užstrigę
Gulime abu ir laukiame
Kol šiaurės vėjas
Mums ir vėl atpūs jausmus
Tas nenusakomos spalvos
dangus
Užkloja
Savo šiluma mūsų nerimą
Mes ta pačia kalba ir vėl
abu
Galvojame
Ir vėl skaičiuojame
Tuos pačius žingsnius
gyvenime
Kartu
Kol paskutinį kartą mus
užklos dangus
Kol skilom į šukes
Ir rinkome save iš naujo
Laiko kilpoje užstrigę
Mūsų atspindžiai vis
laukia
Kol lubas
Pakeis žvaigždynai, saulė
ir lietus
Tas nenusakomos spalvos
dangus
Užkloja
Savo šiluma mūsų nerimą
Mes ta pačia kalba ir vėl
abu
Galvojame
Ir vėl skaičiuojame
Tuos pačius žingsnius
gyvenime
Kartu
Kol paskutinį kartą mus
užklos dangus
Nurimus vėjui
Mes pagaliau paleidom
Laiko kilpoje užstrigusius
žodžius
Ant tavo veido
Užrašytos visos mano
klaidos
O tu atsiprašai už mus
abu
Kartu
Kol paskutinį kartą mus
užklos dangus
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą