Filmas: "Leslei" / "To Leslie"

\

Sveiki,

Serialų „Begėdis“, „Geriau skambink Solui“ bei „13 priežasčių kodėl“ įvairių epizodų režisierius Michael Morris pagaliau galėjo susitelkti į savo asmeninį konceptualų matymą ir pasauliui parodyti, ką iš tikrųjų kaip režisierius gali. Jo niūroka socialinė drama „Leslei“ (angl. To Leslie) (2022) šių metų „Oskarų“ nominacijų rokiruotėje neliko nepastebėta, nes geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje buvo nominuota britų kino aktorė Andrea Riseborough, kurią, tiesą sakant, kaip itin talentingą aktorę pastebėjau labai seniai, t. y. pop atlikėjos Madonnos režisuotoje juostoje „Mes tikime meile“ (2011), kuriame nuo aktorės sunkiai galėjai atitraukti akis. Visgi per ateinantį dešimtmetį aktorė sukūrė ne vieną įsimenamą kino vaidmenį, pasirodydavo ir antraeiliuose menkai kam žinomuose filmuose, o filmas „Leslei“ sugrąžino aktorei jos talento vertą visuotinį pripažinimą.

Filmas „Leslei“ pasakoja apie netikėtai viename atokiame JAV miestelyje loterijoje laimėjusią jauną motiną Lesli, kuri galiausiai ne tik nenusiperka išsvajoto namo, bet prasigeria ir palieka savo sūnų Džeimį auginti vietos žmonėms. Praėjus daugel metų mes regime visiškai prasigėrusią ir išsilėbavusią Leslę, kuri po šešerių metų nesimatymo su sūnumi apsistoja pas jį, tačiau nepraeina nė para, o mamytė vėl geria, vėl kalba apie linksmybes ir neatrodo, kad kaip nors taisytųsi. Galiausiai sūnus atsikrato motinos ir jai nebėra kur dėtis, tik grįžti į gimtąjį miestelį, kuriame visi jos nemėgsta ir smerkia dėl švaistūniškai palaido gyvenimo ir dėl to, kad paliko savo vaiką. Lesli vis dar tiki, kad yra jauna ir graži, nusitašiusi bare bando kabinti vyrukus už alaus bokalą, tačiau niekas į ją nebežiūri rimtai, kol nesutinka viešbučio savininko, kuris suteikia jai antrą šansą, tačiau į alkoholį įklimpusi lėbautoja toli gražu nesupranta, kad jai kaip aklai vištai grūdą gyvenimas suteikia dar vieną šansą...

Apie tokias prasigėrėles filmų daug. Nebūtinai tai taip purvina ir slogu, kaip tai vaizduojama šiame filme, pavyzdžiui, pirmoji mintis šovusi apie alternatyvią istoriją yra W. Alleno „Džesmina“ su Cate Blanchett. Filmas laikosi gana realistinio pasakojimo tono, perspektyva – sunkiai dirbančių ir vakare mėgstančių išgerti laukinių vakarų pasaulio miestelio atmosfera, kurioje atsiduria pagrindinė veikėja. Toli gražu kiekvienas miestelyje nelabai be darbo ir savo šeimos turi kokių nors siekių, todėl filmas dvelkia iš tų pilkų niūrių istorijų kaip „Vinterio kaulai“ (2010) ar „Užšalusi upė“ (2008) socialinio kolorito. Visgi „Lesli“ – tai istorija ne tiek apie švaistūniško gyvenimo padarinius, kiek istorija apie priklausomybes, apie įtikėjimą, jog „prašikai“ savo gyvenimą ir nebesinori atsibusti blaivioje tikrovėje, nes išsiblaivius teks prisiimti atsakomybę ir atpirkti visas padarytas skriaudas. Lesli to už viską bijo labiausiai, todėl iš paskutiniųjų laikosi jai ir aplinkiniams žalingo gyvenimo algoritmo. Galiausiai kiekvienam, kuris nenusidegraduoja ir pakyla kaip feniksas iš pelenų, ateina nušvytimo momentas, kad viską, ką iki šiol keikei ir gailėjai buvo ne išorinio pasaulio tau sukurta, o tavo paties pasirinkimas.

Visumoje filmas labai prikaustė. Pagrindinės aktorės pasirodymas „Oskaro“ lygio ir visai nesupykčiau, jeigu ji pelnytų šį apdovanojimą, nes ji to verta. Filmas slogus, niūrus, nors istorijoje ir yra kuriama sąmoninga susivokimo ir gijimo perspektyva, tačiau juostą dar skausmingiau susižiūrės tie, kurie užaugo, gyveno ar gyvena su alkoholikais arba šalia jų. Atpažins pagrįstus elgsenos modelius ir, žinoma, negalės visko priimti vien tik šaltais nervais, todėl filmas paveikus ir emociškai stiprus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela