Sveiki,
Daugelis paskutinį
sovietiniame laikotarpyje užgimusių rašytojų pasižymi savitu pasaulio reginiu,
bendravimo forma, tikriausiai išlavėjusia dėl Ezopinės kalbos. Tiesą sakant,
kai kalba koks Parulskis, Marčėnas ir kiti to meto vyrai literatai, atrodo, jog
jie apie savo biografinius faktus ir šiaip gyvenimą kalba su puse šypsenos
lūpose, tarsi nerimtai, pokštaudami. Jaunesnioji rašytojų karta man
nepalyginamai per rimta, nes atrodyti gražiai ir etiškai (išskyrus kokį
Martynenko ar Liutkevičių) yra rimtas reikalas. Visgi pas poetą Aidą Marčėną
nemažai poezijoje ir pačiuose interviu yra ironizavimo, po kuriais slepiasi
skaudžios patirtys. Viena iš jų – poeto bandymas išvengti sovietinės
kariuomenės pabuvojus to laikotarpio beprotnamyje, kuriame vėlgi paradoksalu –
sveikiausia apsisaugoti nuo traumuojančios beprotiškos tikrovės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą