Sveiki,
Šiame įraše dalijuosi
savo autentiškomis nuotraukomis, darytomis visai neseniai, 2023 m. liepos
pradžioje iš Katalonijos sostinės Barselonos ir savo asmeniniais įspūdžiais. Labai
norisi perteikti taip, ko nerasite komercinėse kelionių agentūrose, bet tai
sudėtinga, nes pačioje Barselonoje buvau tik vieną dieną ir viską pamatyti bei
apžioti, pajusti autentiką ir pamatyti tiesiog fiziškai neįmanoma, nes prabėgi
centrą, pamatai turistines labiausiai nuvaikščiotas vietas ir sakai Barselonai
viso gero. Taigi pradėsiu nuo to, ką pajutau ir tik paminėsiu istorinius
momentus, ką ir taip plačiau ir įdomiau galite rasti internete.
Nors mūsų Vikipedijoje
pažymėta, kad pačioje Barselonoje gyvena 1,6 milijonų gyventojų, patys
miestiečiai teigia, kad su visais priemiesčiais (sunku patikėti!) čia nuolat
cirkuliuoja apie 7 milijonus. Barselona – Ispanijos Šiaurėje, prie Viduržemio
jūros, ir tai yra Katalonijos sostinė. Kas labiau domisi, tas žino, kad daugiau
beveik trečdalį Ispanijos ekonomikos sukuria būtent šis turtingiausias ir
darbščiausias Ispanijos regionas, kuris iš esmės jau ne kartą bandė atsiskirti
nuo Ispanijos arba įgauti dar daugiau autonomijos. Tiesą sakant, patys
kataloniečiai turi savo atskirą kalbą, kuria rašoma grožinė literatūra,
laikraščiai ir t. t. Nors diktatoriaus Franko laikais buvo draudžiama
kataloniečių kalba viešai, šiandien tai labai skatinama vietos gyventojų.
Pačioje Barselonoje, kai
buvau, buvo 32-33 karščio, bet dažnai tarp aukštų namų ir medžių platanų gal to
tokio alinančio karščio ir nejausdavau, bet prakaituoti tikrai teko. Mieste
daug kasinėjimų, daug pertvarkymų, nuolatiniai remontai, tad ne visada ir ne
visur patogiai pereisi, tačiau tai nesutrukdė visų pirmiausia pamatyti tikriausiai
turistų labiausiai „nulaižytą“ vietą – tai Šv. Šeimynos bažnyčią, kurią visas
pasaulis žino kaip Sagrada Familia. Turistų tiek, kad eini tiesiog ratu,
net per judrias gatves ir apeini aplinkui lėtai (tarsi kokią Meką) tyrinėdamas šią
daugiau nei šimtmetį statomą architektūrinį šedevrą, kurį pradėjo genijus Antoni
Gaudi (1852-1926). Įspūdis, žinokite, dvejopas, nes tai epochų skirtingas durtinys.
Aišku, Gaudi fasadas pats įspūdingiausias, toks kaip iš smėlio pilies suręstas,
tačiau kruopštumo ir krikščioniškos simbolikos tiek, kad tikrai ne iš gatvės
karštą Barselonos dieną nagrinėti, tad, apėjus ją, matosi dar trys svarbūs
architektai, kurie savitu stiliumi, gal kiek griežtesniu ir kitoniškiau pratęsdami
statė šią bažnyčią, bet jau neatrodo taip įspūdingai. Kai buvau, vis dar buvo statomos
viršūnės, bet tikimasi per kelerius metus visiškai užbaigti. Tai išties bus
įspūdinga. Tiesa, norint patekti į vidų – sėkmės atstovėti eilėje valandas,
nors sakoma, kad verta, nes viduje kosmosas tiesiogine to žodžio prasme (pasiguglinkite
vidaus interjerą, nieko panašaus nesate matę).
Iš tikrųjų visa turistinė
Barselona yra nuženklinta Antoni Gaudi ir mozaikinės architektūros paminklais,
suvenyrais, simboliais bei papuošimais. Tai yra Barselonos išskirtinumas. Norint
pamatyti miestą, reikia užkopti į vadinamąjį Montžuiko kalną (Montjuïc), į kurį
geriau, sakyčiau, pėsčiomis nelipti, geriau rasti kokią transporto priemonę
(yra keltuvas, taksi), nes prarasite daug laiko ir nualinsite save, bet jeigu
turite laiko ir sveikatos – pirmyn! Žodžiu, kaip ir kiekviename mieste, taip ir
Barselonoje, galite nuo kalvos pamatyti miesto panoramą. Anksčiau ant šio
statoko ir labai aukšto kalno gyveno žydai, šiame vidiniame miesto šlaite buvo
įkasami palaikai, tačiau žydai buvo išprašyti iš miesto ir jiems teko išvykti. Dabar
čia įsikūręs muziejus, buvęs 1992 metų Olimpinis stadionas. Kuo labiau važiuoji
į viršų, tuo daugiau matai įvairių pakelėje objektų ir atsidengia panorama. Aukščiausiame
taške, kur turistai mėgsta fotografuotis, atsidengia Barselonos centras su
uostu į Viduržemio jūrą, Kolumbo paminklas ir kiti puikūs dalykai.
Vėliau centre galima
apžiūrėti Kolumbo paminklą, jis turėjo reikalų su šiuo miestu (daugiau apie tai
foto reportaže). Žinoma, aplankyti reikia ir kitas svarbias miesto katedras,
romėnus menančius negausius griuvėsius. Miestas gan judrus ne tik dieną, bet ir
naktį – mieste įteisinta prostitucija, jaunimas uliavoja taip garsiai,
kad atrodo kaip Užgavėnės. Daug kvapų, daug triukšmo, maisto ir suvenyrų,
istorinių paminklų, centrinis turgus, kur galima pavalgyti vietinio maisto,
tačiau dienos metu daug turistų, manau, tos tikrosios Barselonos dvasios per
vieną dieną taip ir nepajutau, tik vos užčiuopiau, nes daug ką gožia komercija,
žmonės iš viso pasaulio, panašiai kaip Romoje, Florencijoje ar Atėnuose – visur
dienos metu pagrindiniai bulvarai labai panašūs, todėl ištinka toks trumpas
nusivylimas, jog esi viename iš tų miestų, kuris suvokiamas kaip unikalus,
tačiau tą unikalumą visgi reikia atkapstyti kaip kokią fosiliją, pajusti
maistą, kvapą, kultūrą, muziką, kalbą. Tikriausiai reikia pagyventi bent kelias
savaites. Dabar dalijuosi savo foto reportažu, o po nuotraukomis – trumpa
informacija ir įspūdžiai.
Sagrada
Familia iš dešiniojo šono, naujas architektas pratęsė A. Gaudi statybas. Matosi
visai kita stilistika. Visgi statybos lėtokos dar ir dėl to, kad tai specialus
atgabentas smiltainis, kuris matuojamas ir kiekviena išpjauta plyta ar
elementas kruopščiai matuojamas ir įvertinamas ekspertų. Ant didžiulių bokšto
vis dar vyksta statybos. Statytojai lipa į viršų kojomis 20 minučių, prie kranų
dirba irgi tik 20 minučių ir po to keičiasi. Neįsivaizduoju, kaip tai
įmanoma...
Užpakalinė
Sagrada Familios dalis sukurta brangiai kainavusio japonų architekto. Vėlgi
kitoks stilius.
Dar
vienas bažnyčios fragmentas.
Panorama
į Barseloną ir jo uostą nuo Mondžuiko kalno.
Tai
jau gotikinė Barselonos katedra, kuri ir vadinasi „Barselonos katedra“. Pradėta
statyti XIII a. pabaigta XV. Tiesa, fasadas su rože visgi iš XIX a.
Sardana
– tradicinis katalonų šokis, kuris šokamas ratelyje, susiėmus rankomis.
Skulptūra ant Montžuiko kalno.
1992
metais Barselonoje vyko vasaros Olimpinės žaidynės, kurios absoliučiai pakeitė
miesto vaizdą ir ekonomiką. Anksčiau Barselonos centras buvo ekonomikos ir
pramonės centras, tačiau dėl Olimpiados visa pramonė buvo perkelta į pakraščius,
todėl Barselonos centras tapo vien tik gyvenamasis ir pramoginis. Čia matote
1992 metų didžiulį stadioną ir didelį fakelą, kuriame buvo įžiebta olimpinė
ugnis. Tiesa, po žaidynių visas šis kompleksas tapo nereikalingas ir niekas čia
nebevyksta, matote, (nors iš nuotraukos nesimato visgi) ir pats bokštas jau šiek tiek aprūdijęs. Čia lietuviai iš
krepšinio iškovojo savo medalius!
Pagrindinėje
gatvėje, kuri vadinama La Rambla, galite pamatyti tokias skulptūras. Tik iš
pradžių atrodo kaip skulptūros, tai persirengę aktoriai. Nusifotografuoji ir
įmeti eurų.
Jau
minėjau, kad Katalonija nori atsiskirti nuo Ispanijos. Šiaip yra uždrausta
pasipriešinimo vėliava, kuri iš esmės primena Katalonijos vėliavą, tačiau kampe
turi žvaigždę. Policija vėliavas nuima, nes ji nelegali, tačiau visiems nė
motais, Barselona tiesiog skendi tose pasipriešinimo ir nepriklausomybės
vėliavose, netgi visai prie valdžios rūmų. Šioje nuotraukoje matosi tos
vėliavos balkonuose.
La
Rambla gatvės pabaigoje (arba pradžioje, nelygu kaip pažiūrėsi) yra Katalonijos
didžiulė aikštė su išjungtu fontanu. Dėl ES reglamento taupyti vandenį,
fontanas neveikia. Vieta pilna šimtais balandžių, kuriuos lesina turistai, nors
manau, jie ištroškę, neaišku, kur gauna gėlo vandens. Visgi aikštėje pilna Užgavėnes
primenančių persirengėlių, kurie čiumpa turistus, kai fotografuojasi,
pasimaivo, leidžia pasifotografuoti, o po to kaulija, kad susimokėtumėte, todėl
venkite šių keistuolių, jie uždarbiauja.
Svarbus
valdžios pastatas. Vienas seniausių, nors „aptrauktas“ naujoviška architektūra.
Katalonai pamišę dėl mozaikų, net gatvių grindinys dekoruotas žymių, jau kadais mirusių
architektų. Štai vienas La Rambla gatvėje.
Atrodo,
nieko įspūdingo, atsikišimas iš istorinių bažnytinių pastatų, tačiau tai vieta
bene vienintelė viešojoje erdvėje, kuri demonstruoja senovės romėnų statinių
likučius.
Dieve,
pamiršau, kaip vadinasi šis pastatas. Lyg ir pilis... Žodžiu, su šia vieta
susijęs Kristupas Kolumbas, kuris buvo čia atvykęs. Kristupo Kolumbo kilmė
neaiški, legendų daug, bet tikriausiai buvo kokio karaliaus pavainikis, nes
patys kilmingieji jį priėmė į savo audienciją čia, Barselonoje, (nekilmingų
nepriimdavo) ir rėmė jo keliones į jūrą. Tai, ką dabar matote, vienaip ar
kitaip matė pats K. Kolumbas, viskas išlikę autentiška.
Tai
paskutinis A. Gaudi namas, pastatytas Barselonoje, po to jis statė tik Sagrada
Familia. Pasigrožėkite, kokia architektūra daugiau nei prieš 100 metų! Tai pirmasis
namas, kuris turėjo kartu ir vėdinimo sistemą. Taip pat Barselonoje yra Gaudi
atskiras parkas, toks kaip ištisas stebuklingas pasakų kvartalas, į kurį plūsta
turistai.
Šis
uždarojo tipo kiemas-aikštė – tai istoriniai karalių rezidencijos namai.
Nelabai
pavyko man nufotografuoti Kristupo Kolumbo paminklą, nes aplinkui vyksta
renovacijos darbai, bet nemanau, kad ir iš arti pavyktų perteikti skulptūros
prašmatnybę ir aukštį. Gal net iš toli geriau žiūrėti. Visgi Kolumbas buvo
pastatytas aukštai, o sumanyta, kad jis pirštu rodo į Naująjį pasaulį, tačiau
rangovai sumaišė puses ir jis iki šiol žiūri ir rodo ne į Vakarus, o į Rytus
(ironiška, juk Kolumbas plaukė į Indiją, todėl lyg ir teisinga). Kolumbo aikštė
– didžiulis Barselonos eismo mazgas, šalia visai ir jūra. Nuo čia prasideda ir
La Rambla gatvė.
Barselonos
La Rambla architektūra.
Tai
senas uždaras kiemas su specifine architektūra, kurion užėjęs jauti vėsų
skersvėjį. Kiemas pastatytas su tokiomis arkomis, kad net karščiausią dieną
veikia kaip nemokamas ventiliatorius.
Tai kitas, panašu, kad dar viduramžius tikriausiai menantis kiemas. Neįtikėtina, bet čia buvo karvelių paštas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą