Sveiki, skaitytojai,
Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino.
Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriaus Paweł Łoziński
dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy)
(2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti,
Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono
Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų
iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai.
Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti
namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku
prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir
saviizoliacijos bangą.
Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių
įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per
dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone
sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir
charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra
ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos,
o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt
bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose
esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir
nežino, ką daryti su gyvenimu.
Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas
varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo
skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas
įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros,
kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą
dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris,
kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti
labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji
būtų vyrą nužudžiusi...
Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir
nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta,
jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau
nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų
lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti
emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant
vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais,
įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto
prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito
neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose
ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme
nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai
praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis
atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro
stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į
YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių
masėje.
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą