Sveiki,
Pirmasis šio sezono
oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke
Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa
sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo
pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“
labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.
„Blogis (ne)egzistuoja“
tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima
traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų
muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi
paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo
gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai
trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs
vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir
suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...
Tačiau gyvenvietėje
verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo
galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus
užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą
sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti
projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso
filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp
gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri
kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.
Keisčiausia filmo dalis
buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą
sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš
kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia
minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena
apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus
paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone
dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu,
galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai
įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“
ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas
veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų
sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki
pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą